Prieš 27 metus Ariogaloje įvyko pirmasis tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovotojų sąskrydis „Laisvės ugnis – ateities kartoms“. Ir tuomet, ir dabar čia vis dar renkasi žmonės, turintys ir idėjų, ir asmeninės patirties joms realizuoti. O susirinkę nepagaili valdžiai nei kritikos, nei patarimų. Pastarieji, prieš renginį aptarti organizacijose, gula popieriuje, o sąskrydyje perskaitomi bei siunčiami žiniasklaidai bei valdžios institucijoms. Žiniasklaida kartais pamini, kiek tremtiniai ir politiniai kaliniai Ariogaloje rezoliucijų priėmė, tačiau nė viena valdžia iki šiol nėra prisipažinusi, kad jiems koks nors dokumentas padėjęs priimant ar tobulinant norminius aktus.
Šiuo konstatavimu neketinu menkinti didelę gyvenimo patirtį turinčių ir žiauriausias fizines bei moralines kančias Lietuvos istorijos vingiuose patyrusių žmonių darbų įtvirtinant atkovotąją Nepriklausomybę. Atvirkščiai. Esu įsitikinusi: jokie parodomieji naujieji pasipiknikavimai bei idėjų maisto krepšeliuose paieškos neatsvers realių, apmąstytų Ariogalos sąskrydžių dalyvių pasiūlymų, pateiktų tuose renginiuose dalyvavusiems valdžios atstovams. Beje, vis dar tiems patiems valdžios vyrams ir moterims, kurie mielai pramogauja ir ryškiai fotografuojasi tiek Ariogaloje, tiek ir piknikuose.
Galima būtų ir pajuokauti: kadangi Ariogalos sąskrydžių scenarijai – diskusijų palapinės, susitikimai, aptarimai, koncertai – taip noriai kartojami A.Tapino „Laisvės piknikuose“, tikrai nesuklystume, jei imtume ir juos vadinti Ariogala – naująja ar mažąja, laisvi rinktis. Tiesa, Tapinui dar yra kur pasistengti. Nepaisant visokio piaro, dalyvių skaičiumi jo naujadaras dar labai atsilieka nuo „motininio“ renginio – pirmąjį dešimtmetį tikrosios Ariogalos sąskrydžiuose dalyvaudavo po 120 000–80 000 žmonių. Ir tęsdavosi jie dvi dienas – išvakarėse rinkdavosi jaunimas, o į rytines šv. Mišias iš visos Lietuvos sugužėdavo ir vyresnioji karta.
Net šiemetiniame Ariogalos sąskrydyje, jau ir pavadinimą pakeitusiame „Su Lietuva širdy“, dar dalyvavo per 10 000 kantrių ištikimųjų. Jie ir vėl pasiuntė žinią valdžiai – 4 rezoliucijas, ko gero, vis dar tikėdamiesi, kad bent tie išrinktieji, kurie jų renginyje sukiojasi, priims domėn parengtus dokumentus, o kitąmet jau raportuos, ką tais klausimais jiems pavyko nuveikti.
Žinoma, ne vien piknikai suskaidė senosios Ariogalos pajėgas. Pirmieji tai daryti pradėjo patys raseiniškiai, sumanę Viduklėje pagarbinti rusiškos virtuvės tradicijas. Jie jau šešti metai rengia … koldūnų šventę. Pirmieji šio mūsų kaimyninės tautos kulinarinio paveldo „piknikai“ net sutapdavo su politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžiais – buvo rengiami pirmąjį rugpjūčio savaitgalį. Vėliau, neatlaikiusi Ariogalos konkurencijos, Viduklė lietuvaičius koldūnų valgyti ėmė kviesti birželio pradžioje, o šiemet ir čia pirmą kartą buvo uždrausta prekiauti svaigalais, mat ankstesniuose renginiuose kraujas liejosi laisvai.
Naisių vasaros festivalis visai šeimai irgi sutraukia daug dalyvių. Šiemet įvyko jau aštuntasis. Į šį jaukų renginį, lyg į atlaidus, atvyksta tos šeimos, kuriems festivalio moto „Laisvę blaivybės laisvei“ jau seniai tapo gyvenimo būdu. Žmonės savo solidariu buvimu šiame sambūryje tarsi iliustruoja, kad esame blaivios Lietuvos ateities siekis.
„Šiemet kažkodėl buvo labai daug norinčių Naisių šeimų festivalį suvulgarinti, sumenkinti organizatorių įdirbį. Kai kurie žiniasklaidininkai labiau įdegusiems saulėje kone ant galvos lipo. Tik vėliau, po tendencingų publikacijų supratau, kodėl net uostinėjo – mat girtų ieškojo, – pasakojo kaimynė, dar nepraleidusi nė vieno Naisių šeimų renginio. – Mes ir į Naisių bardų vasaros koncertus su vyru važiuojame. Matome, kaip žmonėms koncertai patinka, jiems jauku ir gera. Beje, ar pastebėjote, niekas ten nesako, nors visi žino, kas mecenatas, kad tai Karbauskio „piknikai“. Tai kai ką sako, ar ne?“
Ir tradicinių, ir naujadarinių sambūrių scenarijai panašūs. Keičiasi tik autoriai bei režisieriai. Ir laurus skinantys. Skiriasi, net labai, ir žiniasklaidos palaikymas: apie Ariogalos sąskrydį, dedu galvą, jei kada ką ir išgirdote, tai tik trumpą informacinį pranešimą, ir galite būti tikri: jau ir tai daug. Tačiau apie naujai išrastą dviratį kalbėta nesustojant. Ir patys suprantat, kodėl.
Tai, kas pasimatė jau Ariogaloje, „naujai senuose“ piknikuose toliau tik stiprės: diskusijas keis „žaidžiame diskusijas“, o kalbėjimą apie tai, kas rūpi visiems, – šūkiai à la „Valstybė – tai aš“. Žinoma, supykusių, centus vaistams skaičiuojančių sutiksime vis rečiau ir rečiau… Bet jei bus „nemokamų piknikų“, vadinasi, bus ir nemokamai pramogaujančių, kitas klausimas – ar jie tikrai turtingi idėjų? Jei taip, vadinasi, gyvenimas tik gerės, emigruojančių srautai išdžius, į Tėvynę sugrįš ir svetur įsikūrę…
Taip, valstybė – tai mes. Visi. Mano kaimynė. Aš. Daug pažįstamų ir dar nesutiktų žmonių. Vienas asmeninis įvardis – didybės, puikybės ar vienišumo ženklas, o kitas – ne. Aš renkuosi mes, nes tik mes ir tik veikdami išvien įstengsime visur kur: darbe ar renginyje, pilietinėje akcijoje ar artimoje aplinkoje [taip dabar norminiuose aktuose vadinamas mūsų gyvenimas], žodžiu, kur tik širdis kviečia ir protas neprieštarauja – rūpinsimės, kaip išsaugoti tai, kas yra net daugiau nei mes – Tautą ir Valstybę, Tautos namus. Nepamiršdami praeities, garbingai priimdami dabarties iššūkius, saugodami save ateičiai – blaivius, išsimokslinusius, nesunykusiais darbiniais įgūdžiais ir pilietine nuovoka.
Šaltinis: http://www.tiesos.lt