Vladas Vilimas. Klausiate: ar pasitikime teismais? Bet apie kokius teismus kalbate, p. Šedbarai?

Vykstant diskusijai dėl p. Neringai Venckienei metamų kaltinimų iškyla beapeliacinis klausimas „Ar pasitikite Lietuvos teismais?“.

Kodėl „beapeliacinis“? Kitoks atsakymas jau būtų nuodėmingas – antikonstitucinis. Tai duoda suprasti p. Šedbaras savo ugningoje kalboje kreipdamasis į pašnekovą:

„O jūs, kaip buvęs politikas, nepasitikite Lietuvos teismais?“

Bet šis klausimas jau liečia ne vien žurnalistą, o kiekvieną Lietuvos pilietį, kuris moka mokesčius, t. y.  išlaiko teismus. Teismas mūsų samdinys.

Taigi, kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę paklausti taip pat buvusį: o apie kokius teismus kalbate? Juk samdytojas privalo žinoti, kas jo samdinys. Tai ne tik jo teisė, bet ir pareiga.

Kaip buvo kuriama mūsų teismų sistema?

Pradėkime nuo apibrėžimo, koks turi būti teismas?

Tai atsispindi Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje – teismas turi būti tik nepriklausomas ir nešališkas.

Nepriklausomą ir nešališką teismą mums garantavo Laikinasis Pagrindinis įstatymas, kuriuo remiantis buvo priimtas Teismų santvarkos įstatymas (1990 m. liepos 27 d.). Įstatymas suteikė piliečiams teisę dalyvauti valstybės valdyme, t.y turėti savo atstovus teismuose – kaip visose demokratinėse valstybėse.

Bet tai netiko buvusiems. Todėl šie 1992 m. vasario 6 d. inicijavo naują Teismų įstatymą, kuriame piliečių atstovams teismuose vietos nebeliko. Visa tai atlikta Aukščiausiosios Tarybos rankomis. Įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad minėtas įstatymas nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, o anksčiau priimtas nebuvo panaikintas, taigi nuo 1992 m. vasario 6 d. nepriklausomoje Lietuvoje įsigaliojo du teismų įstatymai, iš kurių vienas buvo niekinis. Lietuvos teismai veikė laikydamiesi niekinio įstatymo nuostatų, kuriame piliečių atstovams teismuose vietos nebebuvo (plačiau apie tai ČIA).

Aišku tokia situacija buvusiems kėlė nerimą – įsisiūbavusi prichvatizacija, du teismų įstatymai. Žodžiu visiškas chaosas.

Pradėta ieškoti išeities. Šiuo reikalu vėl pasidarbavo buvusieji. Nuspręsta iš dviejų teismų įstatymų padaryti vieną. 1994 m. gegužės 31 d. priimamas naujasTeismų įstatymas. Balsavo „už“ – 66, „prieš“ nebuvo, „susilaikė“ 7 Seimo nariai. (Įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.). Įstatyme apie visuomenės atstovus teismuose – nė žodžio.

Kaip matome įstatymas kontrabandinis – priimtas paprasta balsų dauguma (plačiau ČIA).

Paprasta balsų dauguma priimtą kontrabandinį įstatymą, pagal reikalą, galima keisti taip pat paprasta balsų dauguma. Norinčių koreguoti šį įstatymą atsirado tikrai nemažai. Seimo iniciatyva įstatymas iki šių dienų koreguotas … 69 kartus, vien Konstitucinis Teismas jį koregavo apie 20 kartų. Taigi įstatymas atšlifuotas kaip deimantas. Viso to rezultatas – bylos su „kalpokais“ (skaityti ČIA).

Reziumuojant tenka grįžti prie Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6-ojo straipsnio, kur minimas teismų nešališkumas. Teismas nešališkumą praranda pašalinus iš sistemos visuomenės atstovus. Taip nutiko frankistinėje Ispanijoje – 1936 m., nacistinėje Vokietijoje – 1939 m., nepriklausomoje Lietuvoje – 1992 m. Skirtumas tik tas, kad po karo minėtose totalitarinėse valstybėse piliečių teisės dalyvauti valstybės valdyme buvo atstatytos, Lietuvoje šios teisės uzurpuojamos iki šiol.