Komunizmo laisvių sistemos negalėjai kritikuoti, nes kaip mat laisvai atsidurdavai pas baltas meškas. Bet atskirus sistemos sraigtelius – kokį nors ten rajoninį sekretorių – galėjai maišyt su purvais kiek nori. Dar galėjai būt ir pagirtas, nes tai kartais buvo naudinga konkurentams, susigrūdusiems prie pašaro jų susigrūdimo kovose.
O jei parašydavai CK skundą su konkrečiais ir tikrais, labai kompromituojančiais faktais, tai galėdavo kokį nors kompartijos šulą ir iš balno išmėžti. Nes komunizmo sistema gynė idėją ir save, bet ne atskirus jos asmenis.
Demokratijos sistemą gali kritikuoti kiek tik širdis geidžia. Atskirus sistemos sraigtelius – irgi prašom, iki soties, tai net patinka kitiems susigrūdusiems. Net jei parašysi ką nors labai konkrečiai itin kompromituojančio, pagrįsto faktais apie didelį sprendimų priėmėją, tai už spygliuotos irgi neatsidursi.
Bet tavęs ateis patikrinti visi, kurie tik gali ateiti, ir visi ką nors ras. Turėsi ką veikti ir dėl ko nemiegoti naktimis keletą metų. O jei nieko neras ir toliau rėkausi – užspringsi skrandžio turiniu ar iškrisi besišlapindamas pro langą. Nes demokratijos sistema gina ne idėją ir ne save, o kai kuriuos asmenis, kurie ir yra sistema.
Bet nesijaudinkit, ateityje greitai bus galima kritikuoti ką tik nori. Tik niekas tavęs niekada neišgirs, neklausys, nerodys, nepublikuos ir iš visur viską ištrins. Idėjų, asmenybių ir sistemos nebuvimas bus sistema. Liks primityvūs instinktai, nuo vaikystės programuojami individai, bukas apsirijėlių entuziazmas ir besislapstančių gyvųjų baimė.
Komunizmas propagavo laisvą kolektyvą, demokratija – laisvą asmenybę. Draudimų epochos homunizmas – laisvos gyvulių asmenybės laisvuose stukačių kolektyvuose ir laisvanoriška Vakarų civilizacijos pabaiga. O visa kita – technikos reikalas, ar ne, laisvieji, nepriklausomieji ir nepaperkamieji redaktoriai?
