Mane jau kuris laikas erzina valstybinės šventės. Ypač kai skatinama didžiuotis ir džiaugtis, giedoti himną.
Žmonės džiaugiasi ir didžiuojasi, kai ką nors pasiekė, sakykim, vaikas kokį prizą išlošė, pasistatė gražų namą, krepšinio varžybas laimėjo ir t.t..
O kuo mums didžiuotis? Kad raiteliai iki Juodosios jūros nujojo, kad Žalgirio mūšyje laimėjo? Bet juk mes prie to neprisidėjome, taip nesąžininga, turėtume švęsti savo laimėjimus, apie kuriuos kažkodėl tylime, nes per šventes ne džiaugtis ir didžiuotis bet raudoti reikėtų.
Turiu pasiūlymą naujų švenčių, jų užtektų kiekvienam mėnesiui, mūsų pasiekimams paminėti:
Rugpjūčio 24 d. – milijono lietuvių ištrėmimo į Angliją ir Norvegiją diena
Rugsėjo 2 d. – masinio mokyklų uždarymo diena
Spalio 10 d. – vienų iš mažiausių Europoje pensijų ir senjorų skurdo diena
Lapkričio 3 d. – Visų savižudžių diena.
Lapkričio 7 d. – dirbančių žmonių skurdo diena
Gruodžio 24 d. – didžiausios Europoje socialinės atskirties tarp turtingųjų ir nepasiturinčių diena….
Sausio 1 d. – šv.Pijoko iškilmės – daugiausiai alkoholio pasaulyje vartojančios tautos diena…
Akivaizdu, kad pasiekimų, kuriais Europoje ir net pasaulyje galime didžiuotis, yra . Štai kokias šventes reikia švęsti. Susirinktume į mitingus su vaikais, apsisiautę vėliavomis, giedotume himną. Būtų prasminga ir teisinga.
Linas Bitvinskas
Šaltinis: http://www.silelis.info/