Šių dienų įvykiai Vilniaus rajone, kai vykdant pareigas vos nežuvo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja, yra vaiko teisių apsaugos darbuotojų kasdienybė. Su dideliu nerimu ir nusivylimu stebime pastarosiomis dienomis vykdomą vaiko teisių apsaugos darbuotojų darbo menkinimą. Suprantame, kad kiekvienas nori išsaugoti savo mundurą švarų, o tą lengviausia padaryti juodinant kitą.
Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai kasdien lankosi socialinės rizikos šeimose ir nuolat susiduria su tėvų agresija, pykčio protrūkiais. Ne vienam darbuotojui yra tekę patirti ir fizinius smūgius, sveikatos sužalojimus, automobilių apgadinimus, apie kasdienius įžeidinėjimus, girtų tėvų keiksmažodžių lavinas jau net ir nekalbame. Lankomės namuose, kur šeimos nariai serga tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis. Tačiau daugelis mūsų srities darbuotojų drąsiai stoja ginti vaiko dažnai nuo tų, kurie patys turėtų ginti vaikus, – nuo tėvų ar globėjų. Deja, norinčių dirbti šį darbą mažėja: į laisvų darbo vietų skelbiamus konkursus pretendentų kartais nesulaukiame. Tai patvirtina, kad darbas šioje srityje iš tiesų yra atsakingas, sudėtingas ir net pavojingas.
Pastarieji skaudūs atvejai aktualūs mums visiems. Tačiau visi jaučiame vis didėjantį ne tik visuomenės, bet ir institucijų susipriešinimą. Apgailestaujame ir neneigiame, kad ir tarp mūsų, kaip ir tarp bet kurios profesijos darbuotojų, yra žmonių, kurie į savo darbą žiūri formaliai. Tačiau didžioji dalis specialistų net nedvejodami gina vaiką nuo galimos grėsmės. Labai gaila, kad mūsų kolegos partneriai, neretai ir bendražygiai – policijos pareigūnai, sistemos spragas siekia aiškintis ne tardamiesi tarpusavyje, bet teikdami vienpusiškus kaltinimus. Nepaisant, kad daugelis vaiko teisių apsaugos specialistų yra susidūrę ir su policijos pareigūnų abejingumu, nenoru padėti patekti į butą, kuriame galimai yra pagalbos laukiantis vaikas, kai tėvai atsisako įsileisti, nustatyti tėvų blaivumo, dienos metu vykti į agresyviai nusiteikusias šeimas ir pan., mes gerbiame kolegų darbą, suprantame jų didžiulį krūvį. Bet domimės ir kitų valstybių vaiko teisių apsaugos sistemomis, todėl galime teigti, jog daugelyje valstybių policijos pareigūnai turi reikiamas žinias ir kompetencijas esant būtinybei paimti vaiką iš nesaugios aplinkos, turi specialistų, psichologų, kurie vykdo vaikų apklausą.
Liūdniausia tai, kad tarp funkcijų mėtymo, pareigų aiškinimosi pamirštami vaiko interesai.
Todėl manytume, kad institucijoms reikėtų liautis aiškintis santykius viešoje erdvėje, o sėsti prie bendro stalo ir ieškoti sprendimo, ne ieškant vienas kito klaidų, bet dirbant sutartinai dėl vaiko gerovės, kad pagalba greičiau pasiektų vaiką.
Vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių)
vadovų asociacijos vardu –
asociacijos valdybos pirmininkė Regina Klevinskienė