Europos Parlamentas rugsėjo mėnesį patvirtino kontraversiškas autorių teisių reformas, kurios grasina pakeisti tiek vartotojų, tiek turinio kūrėjų įpročius ir galimybes. Ar įsigaliojus naujajai direktyvai internetas liks toks pat? Pasaulio žiniasklaidoje iki šiandien šmėžuoja skambios antraštės apie Europos interneto praradimą, europietiškąją cenzūrą bei internetinės kultūros dalies – memų – pabaigą.
Interneto įsigalėjimas autorių teisių apsaugą ir pažeidimų kontrolę padarė beprotiškai sudėtingu bei sunkiai išsprendžiamu uždaviniu. ES užsimojo atnaujinti autorinių teisių direktyvą, labiau pritaikant ją 21-ajam – interneto amžiui. Labiausiai kontraversiški yra 11 ir 13 straipsniai, kurie gali tiesiogiai paveikti kiekvieno vartotojo gaunamą turinį bei priversti didžiąsias turinio dalinimosi platformas („Youtube“, „Instagram“ ir pan.) imtis drastiškų veiksmų. Blogiausiu atveju ES šalys liks atskirtos nuo laisvos informacijos srautų, kas prilygsta cenzūrai. 11 straipsnis – „nuorodų mokestis“
11 straipsnis – „nuorodų mokestis“
11 straipsnis trumpai yra pramintas „nuorodų mokesčiu“. Tai reiškia, jog jis riboja aktyviųjų nuorodų dalinimąsi kitose platformose, mat už kiekvieną pasidalintą nuorodą platforma turėtų sumokėti šaltinio savininkui. Kyla natūralus klausimas, kodėl? Juk turinio dalinimosi platformos kūrėjams, tinklaraščiams ir kitiems padeda viešinti savo turinį bei sukuria sąlygas lengviau jį rasti vartotojams. Tačiau EP nariai nusprendė, kad, pavyzdžiui, straipsnio pavadinimas, nuotrauka ir vos kelių sakinių ištrauka tokioms platformoms kaip „Facebook“ ir „Google“ užpildo turinį, o vartotojas, gavęs šią informaciją, nebespaudžia ant nuorodos, kas trukdo autorių teisių turėtojui pasipelnyti. Taigi prarasti pelno srautai turėtų būti grąžinami ir ne ko kito, o turinio dalinimosi platformos.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/smalsus-ep/tadien-europa-prarado-interneta.d?id=79838909&fbclid=IwAR1kGK7_GmOAAF-gNKJTjG9j7XlX5MNYH4FB0CT84eUcUOoZpxQxfgotAYE