Prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, varškės sūrių paklausa kasmet tendencingai ūgteli bent dešimčia procentų. Tačiau, anot prekybos tinklo atstovų, tuo stebėtis visai nereikėtų. Nors parduotuvių lentynose gausu ingredientų, priskiriamų pačioms įvairiausioms pasaulio šalių virtuvėms, susidomėjimas tradiciniais, lietuviškumu alsuojančiais patiekalais ir produktais, neblėsta.
Vertina tai, kas sava
Populiarėjant sveikai gyvensenai, klientai daugiau dėmesio skiria ir sveikesnei mitybai – auga ekologiškų maisto produktų paklausa, vis daugiau susidomėjimo sulaukia Lietuvoje užauginta ir pagaminta produkcijai, kurią klientai vertina dėl natūralumo, gerų skoninių, prekinės išvaizdos savybių.
„Anksčiau ilgą laiką varškės sūris buvo vienintelis, kurį lietuviai patiekdavo ant savo stalo. Žinoma, dabar sūrių pasiūla yra itin didelė, tačiau smagu tai, jog tradicijos tautiečių šeimose nėra pamirštos. Varškės sūrių paklausa kasmet tendencingai auga, o lyginant jų pardavimus vien šiemet su, tarkime, paklausa prieš porą metų, jau fiksavome 13 proc. pardavimų augimą“, – teigia Ernesta Dapkienė, „Maximos“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė.
Pardavimų duomenys taip pat rodo, jog dažniausiai klientai renkasi būtent lietuvišką varškės sūrį. Lietuviški varškės sūriai sudaro net 85 proc. visų varškės sūrių pardavimų. Tarp populiariausiųjų, desertinis varškės sūris su žele gabaliukais, tradicinis varškės be priedų ir su kmynais, su česnakais, didesnės apimties, vadinamasis proginis varškės sūris.
„Tai, kad varškės sūris yra lietuvių pamėgtas gaminys, byloja ir jų įvairovė. Tradiciniai su ar be priedų, kepti, rūkyti, džiovinti varškės sūriai gali būti ir kasdienio, ir šventinio stalo dalis. O ką jau kalbėti apie priedų gausą varškės sūriui pagardinti – nuo tradicinio medaus iki įmantriausių čatnių“, – pasakoja E. Dapkienė.
Nuo tradicinio iki tinkančio kiekvieno skoniui
Nors tradicinis varškės sūris gaminamas jau ne vieną šimtmetį ir ant vaišių stalo buvo patiekiamas dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, jo gamybos procesas beveik nepakito: kaip anksčiau, taip ir dabar jis reikalauja nemažai rankų darbo bei kruopštumo.
Namuose gaminamiems varškės sūriams buvo, o kai kur ir tebėra naudojamas raugintas pienas. Vis dėlto dabar dažniau naudojami receptai nereikalaujantys kelių dienų laukimo, kol pienas bus paruoštas sūrio gamybai. Sūrį gaminant namuose, į pašildytą pieną dedama citrinų sulčių. O gamintojai naudoja mezofilinių pieno rūgšties bakterijų kultūrų raugą, kuris sūriui suteikia norimą skonį. Toliau gamybos procesas išlieka toks pat – gauti varškės grūdeliai atskiriami nuo išrūgų, sudedami į sūrmaišį, jis užrišamas ir paliekamas suspaustas.
- Dapkienė taip pat pasakoja, kad nors anksčiau tikrieji tradiciniai sūriai būdavo patiekiami be pagardų arba papildomi tik kmynais, laikui bėgant priedų vis daugėjo. Norintys saldesnio, labiau desertinio sūrio, į jį įdėdavo medaus, kiti – saldžiai nemėgstantys – varškės grūdelius šiek tiek pasūdydavo.