Ignoto Kuprio / 15min nuotr. / Šiluvos piligrimų centras
Jurgita Andriejauskaitė Aktualijų žurnalistė
„Čia dvasinė sanatorija“, – sako Šiluvos, dar vadinamos Lietuvos Vatikanu, parapijos klebonas Erastas Murauskas. Apie dešimtmetį dirbęs projektuotoju, sulaukęs Kristaus amžiaus, jis pasirinko dvasininko kelią. Visgi įgytas amatas pasitarnavo puoselėjant ir gražinant Šiluvą, miestelį, kur kasmet lankosi tūkstančiai piligrimų bei skausmo ar ligų prislėgtų žmonių, pasakojančių apie išgijimo stebuklą. Neretai čia lankytojai palieka savo skaudulius – vaikystės patirtis, mokyklose patirtas patyčias, skyrybų ir artimųjų netekčių nešulius.
Svetimą naštą turi pamiršti, kitaip neatlaikysi
„Šiluvos pagrindinė paskirtis – gydyti savo vidinį pasaulį, kurį vadinam siela, ten mintys, gyvenimas, svajonės. Yra ir malda, pirmiausia tiesiai su Dievu. Kartais neužtenka vien vaistų, gali jų pats išgerti, bet yra tokių, kur gydytojas turi prirašyt. Kaip sakau, gal net nereikės tų vaistų, gal reikės atsisakyt kažko ir viskas susitvarkys. Vieną moterų pažįstu, atsisakė maisto produktų, baigės visos ligos ir problemos, – – pasakoja kunigas per tiek metų girdėjęs tūkstančius žmonių istorijų. – O kai kurie pokalbiai trunka ir tris valandas. Gydosi… Atsigauna“.
Paklaustas, kaipgi nusimeta svetimą karčią naštą, klebonas retoriškai klausia: „O kaip nešiotis? Kaip ir chirurgas – turi pamiršti, kitaip neatlaikysi. Galbūt dėl to moterys negali būti kunigais. Jos neatlaikytų, nešiotųsi visa tai, būtų per sudėtinga. Vyrų smegenys yra kitokios.“
Dalintis patirtimis ir suprasti likimo mėtomus žmones E.Murauskui padeda ir paties vaikystės išgyvenimai. Jais jis atvirai dalijasi su gyvenimo blaškomais žmonėmis.