Sausio 25–ąją buvo minimas Šv. Pauliaus atsivertimas, pusiaužiemis, kirmėlinė. Šis taškas žymi virsmą, lūžį į naują būseną.
Sakoma, kad po pusiaužiemio jau galima ieškoti pirmųjų pavasario ženklų, tačiau ši žiema tokia neįprasta, kad nuo pat jos pradžios vyraujant neįprastai šilumai šių ženklų apstu nuo pat gruodžio mėnesio.
Bet žiemos laidoti dar neskubėkite, savo nagus ji dar gali parodyti vasario mėnesį. Visgi, atidžiai stebėdami orus ir remdamiesi senolių pastebėjimais, galite šį tą sužinoti.
Šią dieną neapsieita be senolių išminties, kadangi būdavo stebimi orai ir gamta. Pasirodo, jog pirmosios dienos pusės orai atitikdavo pirmąją žiemos pusę, o popietinėmis valandomis vyravę orai – antrąją žiemos pusę.
Kadangi viena pusė jau prabėgo, tuomet galima atidžiau stebėti popietinėmis valandomis vyrausiančius orus – jis gali pasufleruoti apie antrąją žiemos pusę.
Taip pat jei diena būdavo saulėta, tuomet ir prognozės skambėdavo palankiai – bus graži, saulėta vasara ir visi metai geri. Tačiau jei dangų niaukstydavo debesys, krisdavo krituliai, reiškia supus javai, bus brangymetis, sunkus metas žmonėms. Jei smarkūs vėjai pučia – gali kilti neramumai tarp žmonių.
Taip pat nuo šios dienos visos kitos dienos palaipsniui šviesėja, kaip senoliai sakydavo – per avinėlio šuolį.
Kaip gi be lemtingojo apsivertimo ant kito šono?
Ko gero, nerastumėme nei vieno, kuris negirdėjo apie barsuko, meškos ar ežio prabudimą šią dieną. Meška apsivertusi ima žysti kitą leteną, o štai barsukas iškiša nosį iš urvo ir dairosi: jei saulė šviečia, tai pabūgęs savo šešėlio lenda antgal urvan, verčias ant kito šono ir užmiega, bet miegas jau ne toks saldus ir gilus, tad reiškia, sniegas greitai tirps ir pavasaris nevėluos, o jei apsiniaukę, tuomet barsukas išlenda pavaikštinėti ir grįžęs giliai įminga – reiškia, kad pavasaris dar toli.