Šalis ta Lietuva vadinas…

„Tu esi ta bekraštė mėlynė, pražydus šventam ilgesy,

Ir širdy išnešiota Tėvynė, ir džiaugsmas, ir laimė esi…“

Visiems sugiedojus Tautišką giesmę, šiais poeto Jono Aisčio žodžiais bibliotekininkė Janina Gečaitė pradėjo popietę Viduklės bibliotekoje, skirtą atkurtos Lietuvos šimtmečiui paminėti.

Ji suteikė žodį vidukliškei mokytojai istorikei Eugenijai Verygienei, kuri Lietuvos šimtmečio kontekste vaizdingai ir suprantamai papasakojo mūsų miestelio istoriją, glaudžiai persipynusią su visos respublikos šimtmečio įvykiais: kovų dėl nepriklausomybės, sovietų invazijos, trėmimų, karo, holokausto baisumais. Viską, ką išgyveno ir iškentėjo Lietuva, teko patirti ir vyresnės kartos Viduklės krašto gyventojams.

Savo skaudžiais vaikystės prisiminimais pasidalino Birutė Dajorienė, kurios tėveliai buvo ištremti į Sibirą. Ji, dar nedidelė mergaičiukė, liko viena vargelio vargti Lietuvoje – glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus, jautėsi apleista ir niekam nereikalinga. Po keleto metų buvo nuvežta pas tėvus, kenčiančius tremties vargą ir dar kurį laiką gyveno Sibire su savo šeima, kol tremtis baigėsi ir visi grįžo į Tėvynę.

Šiandien, gyvendami ramų ir taikų gyvenimą, pradėję antrąjį atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, gal net nepagalvojame, jog ištisos kartos mūsų protėvių, senelių ir tėvų krauju aplaistė šią žemę, nesusimąstome apie aukas, sudėtas ant Laisvės aukuro, apie tuos, kurie buvo išniekinti, sušaudyti, ištremti…

Prisiminę šimto ar kelių dešimčių metų senumo įvykius, grįžtame į laikmetį, kuriame patys gyvename – su dabarties problemomis ir iššūkiais. Nors metas taikus, šalis gražėja, Lietuvą grėsmingai retina emigracija, graužia korupcija, lyg piktžaizdė didėja socialinė atskirtis. Skaudu, kai politikų nesugebėjimas, o kartais ir nenoras laikytis rinkiminių pažadų iššaukia vis didėjantį tautiečių nusivylimą, nepasitikėjimą valdžia, abejingumą.

Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir, anot liaudies posakio „tos pačios akys verkia, tos pačios juokiasi“.

Popietėje dalyvavę Viduklės bibliotekos skaitytojai įdėmiai klausėsi ir nuoširdžiai plojo draugams, kaimynams, pažįstamiems – poetei Daliai Šebelskienei, svečiui iš Nemakščių Antanui Antanavičiui, vidukliškėms Rimai Gečaitei, Eugenijai Augulevičienei, skaičiusiems savo parašytas eiles apie Tėvynę. Klausėmės Viduklės moterų ansamblio „Ringė“ (vadovė Gerda Lapinskaitė) atliekamų dainų, kai kurias traukėme visi kartu, o jauniausia popietės dalyvė Faustina Molotokaitė visiems netikėtai pasišovė padainuoti vaikišką dainelę apie Tėvynę…

Laikas prabėgo nepastebimai. Pasivaišinę arbata, kava, saldumynais dar ilgokai diskutavome istorinėmis temomis prie vaišių stalo, kol susizgribome, jog laikas namo…

Ačiū bibliotekininkei Janinai Gečaitei už puikiai surengtą popietę!

Drįstu teigti, jog poros valandų pasibuvimas bibliotekoje, išgirsti faktai ir prisiminimai visiems klausytojams buvo tarsi puiki istorijos pamoka, už kurią nuoširdus ačiū mokytojai E. Verygienei. Skaitytojų vardu dėkoju vidukliškei Birutei Dajorienei, kurios prisiminimai papildė istorines žinias tikrais skaudžiais vaiko išgyvenimais.

Tai, ką išgirdome, apie ką kalbėjomės, privertė susimąstyti, galbūt perkainoti vertybes ir suprasti, jog be praeities nebūtų dabarties, o Lietuva – tai visi mes, kuriantys šių laikų šalies istoriją.

Angelė Šarkienė, Viduklės miestelio bibliotekos skaitytoja