Pirmojoje straipsnio dalyje jau aptarėme, kad šalyje yra intensyvus krovinių gabenimo poreikis ir geresnės plentų priežiūros, todėl į kelių būklę pradėta daugiau investuoti. Tačiau rezultatais džiaugtasi neilgai – 1914 metais prasidėjo pirmojo pasaulinio karo metu buvo daugybė dalių tiltų, apgadinti keliai. Be to didžioji dalis šalies plentų buvo sukoncentruoti pietinėje Lietuvos dalyje, o tai neatsiejama šalies poreikis. Didžiojoje Žemaitijos dalyje bei „Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje“ – Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Kėdainių apskrities plentų visai nebuvo. Taigi šį kartą reikėjo ne tik plėsti ir tobulinti kelius, bet ir atstatyti tai, kas buvo sugriauta.
Šalies keliai po Pirmojo pasaulinio karo
Iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbtos šalies plentų tinklų teritorinės aspektu buvo labai netolygus ir nesimetriškas. Rusijos imperijos valdžia turi savitą viziją imperijos infrastruktūrai, todėl yra būtinų kelių krypčių ir išdėstymo bei tankių neatitikimų Lietuvos poreikiams – prioritetai buvo teikiami keliams, kurie buvo strategiškai svarbūs vietinėse vietovėse, karinius dalinius, pašto stotis. Carinės Rusijos magistraliniai plentai, kirtę Lietuvą iš šiaurės į pietus, nebuvo tarpusavyje sujungti, nesudarė plentų tinklą. Šiaurinės šalies dalies ir žemaitijos geresnės kokybės keliai nebuvo sujungti su centrine bei rytine šalies dalimi.
1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos Respubliką, lapkričio 11 d. buvo suformuotas ministrų kabinas. Tarp pirmųjų įsteigtų ministrų buvo Susisiekimo ministerija. Tų pačių metų gruodžio 6 dieną buvo įkurta Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba, kur buvo pavesta tvarkyti ir prižiūrėti sausumos bei vandens kelius. Ši valdyba iš okupacinės vokiečių valdžios perėmė visus Lietuvos kelius.
Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba kiekviename rajone kelius suskirstė 20–40 km ruožais (nuo vieno miestelio iki kito). Tokiame ruože, kuris dar vadintas darbo nuovadija, buvo po vieną dešimtininką ir pačią plento sargų. Kiekvienas plento sargas turi prižiūrėti jam paskirtą 5–6 km ruožą ir atliko smulkius kelio remonto darbus. Tuo metu kelio remonto apsiribodavo kelio padengimu žvyru, mat tai buvo vienintelė priemonė apsaugoti kelio dangą nuo visiško suirimo.
1920 m. nuspręsta, kad svarbiausias šalies plentus prižiūri Susisiekimo ministerija, o vieškelius ir visus kitus kelius – savivaldybės. 1936 m. Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba buvo perorganizuota į Kelių valdybą, kuri turėjo tris direkcijas: Sauskelių, Vandens kelių ir Eismo. Sauskelių tarnyba buvo atsakinga už plentus ir tiltus. 1939 metais Lietuvai atgavus Vilniaus karštą, pradėtą rūpintis ir tuos apylinkių keliais, kurie per lenkų okupacijos metus buvo prastos būklės. Be to nebuvo išvystytas susisiekimas su kitomis šalies apylinkėmis.
Antrasis pasaulinis karas ir sovietmetis
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visos Nepriklausomos Lietuvos pastangos nuėjo perniek. 1944 metais iš Lietuvos besitraukiantys vokiečių kareiviai masiškai sprogdino šalies tiltus, niokojo kelius. Buvo sunaikinti ir itin svarbūs tiltai, tokie, Kaune per Nemuną ir Nerį. Taip pat Žaliasis, Žvėryno bei Antakalnio tiltai sostinėje. Visa lietuviams priklausiusi kelininkų technika buvo išgrobstyta, o daugybė talentingų inžinierių pasitraukė į Vakarus.
Tuo metu kurį laiką dar veikė lietuviška „Plentų valdyba“, tačiau už kelius buvo atsakinga SSRS „Vidaus reikalų liaudies komisariato sistemos“ Lietuvos SSR plentų valdyba. Kiekvienoje šalies apskrityje buvo kuriami atskiri kelių skyriai. Karo metais Plentų valdybai dar priklausė visi Lietuvos magistraliniai ir vietinės reikšmės keliai. Tačiau kariuomenės artėjimas prie pabaigos vietinių kelių buvo perduoti apskričių „Vykdomųjų komitetų žinias“.
1945 m. gegužės 12 d. Lietuvos kelių valdymo sistemoje įvyko didelę reikšmę turėjusi reorganizacija. Pagrindiniai šalies magistraliniai plentai, kurie buvo pervadinti į sąjunginės reikšmės plentus, atiteko NKVD Lietuvos SSR plentų valdybai, o mažesnės reikšmės keliai buvo pavesti Vyriausiųjų kelių valdybai prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos.
Pokario kelininkams teko reikšminga užduotis – atkurti per karą sugriautus kelius. 1947 m. Kauno kelininkų pirmųjų metų asfaltuoti dangos ir pastatytos pirmosios bitumo bazės bei rišamųjų medžiagų saugyklą. Visoje šalyje prasidėjo didieji kelių ir tiltų atstatymo darbai. 1965–1970 metais nutiestas magistralinis kelias Vilnius – Kaunas, po to, kai kelio ruožas buvo tęsiamas iki Klaipėdos, o tuo pačiu metu ir Vilnius – Panevėžys – Ryga kelio statybos darbai. 1973 metais keliuose prasidėjo budėti specialios brigados, kurios stebėdavo kelių būklę ir prireikus šalindavo defektus.
Sovietmečiu kelių žiūrėjimo kasmet buvo keliami vis didesni reikalavimai, buvo nutiesti pagrindiniai šalies keliai, atstatyti per karą sugriauti viadukai, tiltai ir kiti kelio statiniai, tačiau technika ir darbų metodika ilgą laiką dar atsiliko nuo Vakarų valstybių. Pavyzdžiui, daug darbų buvo atliekami rankomis – kelių valymas, ženklų dažymas, šienavimas dalgiais ir kt. Be to, ilgą laiką barstant kelius dar buvo draudžiama naudoti druskos priemaišas, nes buvo tikima, kad arba gali pakenkti pakeliuose augančių asmenų atžvilgiu ir kitai augmenijai.
Situacija po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo aptariama trečiojoje straipsnio dalyje.
Informacijos apie knygą „ Žvilgsnis į Lietuvos kelių istoriją “ . Knygos sudarytojai: dr. Gražvydas Mykolas Paliulis ir Donaldas Andziulis.