Keliaujantieji nuo Kauno Ariogalos kryptimi, riedėdami vinguriuotais keliukais Marijos šventovės Šiluvoje link, pravažiuoja neįprasto pavadinimo miestelį – Žaiginį. Pro jį pravažiuodamas atidesnis keliautojas išvys senas kapines, apgriuvusį dvaro pastatą ir medinę bažnytėlę. O šiame miestelyje stovinti Šv. Antano Paduviečio bažnyčia yra tarsi ženklas, primenantis apie čia kadaise stovėjusį pranciškonų konventualų vienuolyną, kurį vėliau žymusis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius gan lakoniškai apibūdino: „Gyveno Žaiginy šeši pranciškonai, katrie tiek tedirbo, kiek Dievą garbino.“
Šis 1762 m. funduotas vienuolynas buvo paskutinis Žemaitijoje įsteigtas vienuolynas Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu. Mat XVIII a. antroje pusėje Žemaitijoje veikė net aštuoniolika vyrų vienuolynų, išsimėčiusių po visą tuometinę vyskupijos teritoriją: penki – karmelitų, keturi – bernardinų, trys – dominikonų, du – jėzuitų, ir po vieną – benediktinų, bazilijonų ir pijorų vienuolyną. Tad Žaiginyje įsikūrę pranciškonai konventualai buvo pirmieji savo vienuolijos atstovai Žemaitijoje kaip netikėtai išnirusi „sala“.
Žaiginio vienuolyno fundatorius – Didžiųjų Dirvėnų tijūnas Laurynas Nagurskis (1720–1761), kilęs iš anuomet Žemaitijoje garsios bei turtingos bajorų giminės, kadaise čia atsikėlusios iš Lenkijos. Ši giminė buvo turtinga ne vien materialine, bet ir dvasine prasme. Antai minėto Lauryno sesuo Rožė Liudgarda (†1791) pasirinko dvasinį gyvenimą: įstojo į Kražių benediktinių vienuolyną, o vėliau tapo šio vienuolyno abate. Benediktinų vienuoliu tapo ir kitas giminaitis – Mauras, vėliau išvykęs į Italiją, Monte Cassino vienuolyną, kur greičiausiai ir mirė. Lauryno jaunesnysis brolis Jokūbas Ignacas Nagurskis (1734–1799), būsimas Žemaitijos kunigaikštystės pakamaris, Šv. Stanislovo ir Baltojo Erelio ordinų kavalierius, palaikė glaudžius ryšius su Tytuvėnų bernardinais, fundavo Kurtuvėnų ir Jokūbavo parapines bažnyčias, jo sutuoktinė Marijona Puzinaitė buvo palaidota Vilniaus bernardinų Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Matyt, neatsitiktinai šioje giminėje net šešiems asmenims buvo suteiktas Pranciškaus / Pranciškos vardas, tuo parodant dvasinę bendrystę su Asyžiaus Neturtėliu. Tiesa, Laurynas Nagurskis, kiek kitaip nei jo tėvas Pranciškus Vladislovas (1681–1751) ir jaunesnysis brolis, labiau susižavėjo ne pranciškonais observantais (bernardinais), bet pranciškonais konventualais. Laurynas savo testamentu pranciškonams konventualams užrašė 6 margų sklypą jam priklausančio Žaiginio dvare ir įpareigojo ten pastatyti medinę bažnyčią bei vienuolyną, kuriame gyventų trys vienuoliai kunigai ir vienas brolis, būsimam vienuolynui taip pat užrašė aštuonis pavaldinius dideliame 100 valakų Legiečių palivarke ir įpareigojo ten pastatyti koplyčią.
Daugiau skaitykite čia: https://www.bernardinai.lt/pranciskonu-konventualu-sala-zemaitijoje-zaiginio-vienuolyno-ikurimas-xviii-a-antroje-puseje/?fbclid=IwAR3Dz2_E65X5rZtqMNDgFuKm1mQ6Vc4mfgn86KFh0JW0UyPLBFDBAeXRG6s