2019-02-21 | Kiek įšalęs dirvožemis?
Tobulėjant technologijoms paskutiniu metu retą žiemą yra stabdomi statybos ar techniniai žemės darbai – be didesnių trikdžių įrengiami pamatai, tiesiamos požeminės komunikacijos, atliekami kiti darbai, tačiau svarbų vaidmenį čia atlieka įšalusio dirvožemio sluoksnis.
Nors šiltėjantis klimatas dirvožemio temperatūrą gyliuose veikia ne taip žymiai kaip atmosferą, labiausiai klimato kaita poveikį daro būtent dirvožemio įšalimo gyliui – žiemos sezonu vis rečiau susidarant pastoviai ir storai sniego dangai (sniegas labai gerai izoliuoja šilumą) bei dažnėjant staigiems šalčio įsiveržimams, pasitaiko atvejų, kai dirvožemis įšąla arba negiliai, arba tik trumpam laikotarpiui. Esant plonai sniego dangai ir dažniems atšilimams dirvožemis susisluoksniuoja – po įšalusiu sluoksniu randamas atitirpęs dirvožemis, o dar giliau – vėl įšalęs sluoksnis.
Šiųmetinė situacija – dar kitokia. Sausio mėnesį santykinai stora ir stabili sniego danga neleido dirvožemiui smarkiai įšalti, nors naktimis kurį laiką vyravo didesnis nei 10 °C šaltis. Pavyzdžiui, Ukmergės meteorologijos stoties meteorologinių stebėjimų aikštelėje dirvožemis po sniegu šių metų sausio mėnesį buvo įšalęs vos 1–2 cm, o Utenoje dirvožemis nebuvo įšalęs nei centimetro. Giliausiai – iki 30 cm, kaip įprasta, dirvožemis buvo įšalęs Varėnos apylinkėse – čia vyraujantys smėliai leidžia dirvožemiui lengviau atšalti (žr. žemiau esantį žemėlapį).
2019 m. didžiausias sausio mėnesį išmatuotas dirvožemio įšalimo gylis, cm
Ilgiau laikantis šiltesniems nei įprasta orams, įšalę dirvožemiai įprastai pradeda atitirpti nuo paviršiaus. Sausio mėnesio viduryje, pasitaikius kelioms šiltesnėms dienoms, kai kur atitirpo 1–11 cm storio dirvožemio sluoksnis, tačiau trečiąjį sausio mėnesio dešimtadienį įsivyravus šaltesniems orams ir susidarius storesnei sniego dangai, daug kur įšalo ir prieš tai jau spėjęs atitirpti paviršinis dirvožemio sluoksnis. Tačiau vidutiniškai net 4,0 ir 5,7 °C šiltesni atitinkamai pirmojo ir antrojo vasario mėnesio dešimtadienių orai nulėmė ne tik spartų sniego dangos nykimą, bet ir dirvožemio įšalo atitirpimą. Vasario 20 d. duomenimis dirvožemiai beveik visoje šalyje buvo atitirpę.
Dirvožemio įšalimo gylio duomenys taip pat svarbūs prognozuojant pavasario potvynius, o kompleksinės sąlygos (oro ir dirvožemio temperatūra, sniego dangos storis bei dirvožemio įšalimo gylis) itin svarbios žiemkenčiams – stiprus ir gilus įšalas esant plonai sniego dangai gali nulemti žiemkenčių iššalimą, o stora sniego danga, susidariusi dar nespėjus įšalti dirvožemiui dažniausiai yra iššuntančių žiemkenčių priežastis.
Įprastai anksčiausiai dirvožemio įšalas pradeda formuotis Šiaurės Rytų Lietuvoje (dažniausiai pirmoje gruodžio mėnesio pusėje), o vėliau išplinta visoje Lietuvoje. Giliausiai dirvožemis įšąla Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, taip pat Sūduvos aukštumoje, kur yra žemiausia žiemos oro temperatūra, vyrauja sausi smėlio dirvožemiai, o gruntiniai vandenys slūgso giliai. Didžiausias dirvožemio įšalas įprastai būna žiemos pabaigoje / paskutinį vasario mėnesio dešimtadienį, o dirvožemiai visiškai atitirpsta kovo mėnesio pabaigoje–balandžio mėnesio pirmoje pusėje. Vidutiniškai per žiemą dirvožemis įšąla 30–60 cm, kai kada įšalas siekia 80–90 cm sunkiuose dirvožemiuose, o lengvuose gali įšalti iki 100–130 cm ir giliau. Didžiausias Lietuvoje dirvožemio įšalo gylis išmatuotas Dusetose 1966 m. ir siekė net 146 cm.
Dirvožemio įšalimo gylio duomenys saugomi LHMT archyvuose, naudojami klimato tyrimams ir yra prieinami visiems vartotojams, o trumpa kiekvieno dešimtadienio dirvožemio įšalimo gylio analizė šaltuoju sezonu skelbiama Dešimtadienių agrometeorologinių sąlygų apžvalgose.
Šaltinis: http://www.meteo.lt