Per karantiną globos centre vaikai ilgiau miega ir džiugina klusnumu – specialistai jau nerimauja dėl izoliacijos pasekmių
Kaip karantinas pakeitė didelėmis grupėmis gyvenančių vaikų dienotvarkę ir įpročius, domimės Kėdainių, Kauno rajono laikinuose vaikų namuose bei Ruklos pabėgėlių priėmimo centre Jonavo r. Psichologai atkreipia dėmesį į galimas ilgalaikės priverstinės saviizoliacijos pasekmes vaiko arba paauglio psichikai ir dalijasi rekomendacijomis dėl prevencinių priemonių.
Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) psichologė Jūratė Marcinkevičienė pabrėžia, kad problemos neįsisenės, jeiju prie besikeičiančių aplinkybių prisitaikysime lanksčiai. Drąsios iniciatyvos, nebijojimas eksperimentuoti (juk situacija netipinė ir patirties semtis nėturime iš kur), be abejo, ir kūrybiškas požiūris – gelbsti visada.
„O pirmiausiai tiems, už ką esame atsakingi, įvertinę amžių, suprantamai paaiškinkime pokyčių priežastį: tu neini į darželį/mokyklą, nelankai užsiėmimų, nesusitinki su draugais arba artimaisiais dėl pasaulyje plintančio koronaviruso. Šiuo metu turime saugoti ne tik savo, bet ir kitų sveikatą. Taip yra ne mums vieniems, šiuo metu visi turime būti atsargūs, visi kartu, padėdami vieni kitiems, išgyvensime šį laikotarpį lengviau“, – sufleruoja darbe su vaikais vertingos patirties sukaupusi specialistė.
„Gynios“ vaikai fiksuoja vaizdus per langą
Kauno rajone veikiančio vaikų gerovės centro „Gynia“ bendruomenė labai judri, daug metų puoselėjanti aktyvius socialinius ryšius, pažinti ir patirti skatinančias keliones. Atokioje vietovėje įsikūrusioje įstaigoje svečiai visada buvo įprasti: žinomi žmonės, dvasininkai, Lions klubo nariai, kaniterapijos entuziatai ir kiti. Šiuo metu čia santūriai tylu.
Vadovė Jurgita Kupčinskienė pasakoja, kad per karantiną darbuotojos įvairiais būdais stengaisi paįvairinti vaikų kasdienybę. Štai pastarosiomis dienomis fiksavo per langą matomus vaizdus, bandė įžvelgti ir aptarti ryšį daiktų ar reiškinių, įvardyti tai garsiai. Suprato, pirmą kartą atidžiau pažvelgė, kaip tas pats vaizdas už lango keičiasi skirtingu paros metu. Namus supa graži gamta, senų medžių alėja.
„Geras oras leidžia būti lauke. Turim tris mažas lysves, gėlynus, tuoj šiltnamis bus pastatytas. Yra veiklos. Be to, turime virtuvėje mėgstančių suktis gurmanų, saldumynus gamina, picas kepa“, – kalba J. Kupčinskienė.
Psichologė J. Marcinkevičienė: „socialinių kontaktų apribojimo aplinkybėmis atsiveria beribės galimybės kūrybiškumui. Svarbu įsisąmoninti, kuo svarbūs šie apribojimai ir kad šis laikotarpis yra laikinas, ieškoti išeičių. Vietoj „gyvų“ susitikimų organizuoti „vaizdo pokalbius“, dažniau bendrauti telefonu ar elektroniniu paštu. Jei nėra galimybėmis susisiekti su artimaisiais interneto pagalba, verta prisiminti, kad galima siųsti popierinį laišką ar atviruką gimtadienio proga. Skatintina išmėginti naujas veiklas, jais kaitalioti: jei dalį laiko veikla pasyvesnė, keisti aktyvia. Pasinaudokime virtualioe erdvės gausia pasiūla, pavyzdžiui, nemokami muziejų, zoologijos sodo lankymu ir t.t.“
Pabėgėlių vaikai ilgiau miega
Ruklos pabėgėlių paskirstymo centro atstovė Neringa Gaučienė giria Centre gyvenančių šeimų vaikus. „Šiuo įtemptu laikotarpiu bendradarbiauti su mūsų įstaigos gyventojais nėra sunku – dauguma labai suprantingi, laikosi karantino taisyklių, dėvi apsaugines veido kaukes“, – kalba N. Gaučienė.
Centro koridoriai ištuštėję, įvairiakalbė kompanija rami. Stengiamasi laikytis dienotvarkės. Vaikai įprastu laiku išeina į lauką, iš socialinių darbuotojų gauna spausdintų spalvinimo užduočių ir dėlionių, mažesnieji ypač mėgsta kruopščius užsiėmimus. Moksleiviams užduotys iš mokyklos atspausdinamos ir išdalinamos, todėl jas atlikti gali su tėvais, kuriems perduotos internetinės nuorodos su informacija, kaip lavinti bei užimti vaikus karantino sąlygomis.
„Aplikybės padiktavo ir pokyčių: vaikai keliasi vėliau nei buvo įpratę. Galimybė ilgiau pasivartyti lovose juos itin džiugina. Tiek mažieji, tiek tėvai į karantiną reaguoja su viltimi, laukia kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Kol kas nepastebime emocinių krizių užuomazgų, bet natūralu, kad tiek laiko leidžiant kambariuose, gali rastis ir slogių nuotaikų, atidžiai stebime situaciją. Na, o kol kas pagrindinai vaikų užsiėmimai trys: miegas, pagalba tėvams ir žaidimai, daug žaidimų“, – paskutinių dienų pastebėjimais dalijasi N. Gaučienė.
Šiuo metu Centre gyvena apie tris dešimtis šeimų iš Tadžikistano, Čėčėnijos, Irano, Irako, Baltarusijos, jose auga per septyniasdešimt vaikų.
Psichologė J. Marcinkevičienė: „atkreiptinas ddmesys, kad sunkiems išgyvenimams atlaikyti vaikai sunaudoja nemažai vidinių resursų, dideja nerimas, mažeja psichologinis atsparumas, tuo pačiu silpneja imunitetas, lieka mažiau jėgų mokytis, atlikti įprastas veiklas. Miegas ir ramybė čia itin gelbsti. Sudaryti arba atnaujinti dienotvarkę (atsižvelgiant į vaikų amžių) būtina ir rekomenduotina tai padaryti kartu su vaikais, įveetinti jų nuomonę. Žinojimas ir aiškios ribos vaikams suteiks saugumo, aiškumo bei padės karantino laikotarpį išgyventi be žalojančių pasekmių“.
Pagarsėję Kėdainių išdaigininkai tapo klusnesni
Kėdainių pagalbos šeimai centro vadovė Sandra Sagatienė, neslepianti, kad nuolat tenka ieškoti kompromiso su įstaigoje gyvenančiais paaugliais, dorotis su vis naujais iššūkiais dėl pabėgimų, ir karantino akivaizdoje rūpesčių turėjo: “Pirma vaikų reakcija buvo atmetimas, bet tai truko gan trumpai, pakako poros dienų, kad periorientuotų, patys sau pripažintų padėties rimtumą“.
Pasak S. Sagatienės, nuo pat karantino pradžios ji rengė susitikimus su jaunuomene, paprastai, aiškiai, su pavyzdžiais, paaiškino apie pavojingą virusą, kaip jis plinta ir kokie galimi būdai apsisaugoti. Pašnekovė įsitikinusi, kad rezultatą pasiekti pavyko, greitai pastebėjo teigiamus pokyčius elgesyje, diskusijų dėl būtinybės „eiti į miestą“ liko mažiau.
Savo iniciatyva paaugliai sukūrė stendą apie virusą ir pakabino koridoriuje. Vaikai su darbuotojais siuvo apsaugines kaukes, į šį veksmą įsijungė visa Centro bendruomenė. Drabuotojai juokiasi, kad sptyniolikamečiai pirmą kartą paėmė į rankas adatą, nerimavo, nedrįso, bet rezultatas – pasiūta kaukė – neabejotinai pakėlė jų savivertę. Ir gal pirmą kartą buvo toks natūralus ir stiprus bendrystės jausmas.
Karantino metu globos namuose 24 vaikai nuo 12 iki 17 metų, vyresniųjų daugiau. Vadovė šiandien džiaugiasi, kad visi darbuotojai sveiki, yra kam pasirūpinti vaikais. Naudojasi ir savo pasiūtomis kaukėmis, jaunimas taip pat jas dėvi – juk savo rankų darbas.
Psichologė J. Marcinkevičienė: „Net ir patys mažiausi, yra labai imlūs suaugusių rodomoms emocijoms. Jei suaugęs labai nerimauja, būna suirzęs, vaikas tai pastebės ir pats pradės nerimauti, tik vaiko ir suaugusių emocijų išraiška iš esmės yra skirtinga. Karantino kontekste ir su vaikais dirbantiems labai naudinga stebėti save, ieškoti konstruktyvių nusiraminimo būdų (mankšta, sportas, kvėpavimas ir pan.) Organizuokime bendrus susirinkimus – jų metu visi turi galimybę reflektuoti, aptarti kaip jautėsi, su kokiais sunkumais susidūrė ir kaip juos įveikė. Susirinkimų metu svarbu, kad būtų dalinamasi ne tik faktinėmis detalėmis, bet ir konkrečiais jausmais tam tikrose situacijose..“
Psichologų bendruomenė skatina valstybines institucijas atkreipti dėmesį į ilgalaikio streso ir krizių pasekmes labiausiai pažeidžiamoms vaikų ar paauglių grupėms. Karantino metu didėja rizika išgyventi traumines patirtis, o laiku negaunant reikalingos psichologinės pagalbos – rastis įvairiems psichikos sutrikimams. Viena iš jautrių grupių – globos jstaigose, šeimynose ar pas laikinus globejus gyvenantys vaikai.
Ramunė Liubinaitė
Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė
Kauno apskrityje
Tel. 8 611 06150
El.p. ramune.liubinaite@vaikoteises.lt
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos
prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kauno apskrities skyrius
- Donelaičio g. 6, 44213 Kaunas