J,Stacevičiaus nuotr.
„Eikit namo. Jei kiekvienas lietuvis eis į namus, tai ir visa Lietuva nueis teisingu keliu“, – to dabarties ir ateities lietuviams palinkėjo Juozas Erlickas, atsakęs į projekto „Aš myliu Lietuvą“ klausimus.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais Juozas Erlickas išleido knygą „Ar gali būti, kad mes gyvename mūsų laikais?“ Joje – visa mūsų istorija, ir visas nacionalinės premijos laureato gyvenimas. Šiame interviu J.Erlickas trumpai apibendrino tai, ką knygoje aprašė plačiai.
– Kokios jūsų šaknys – kur gimėte ir augote? Kokios gimtinės vietos labiausiai įstrigo ir vilioja aplankyti sugrįžus?
– Tos vietos, kur aš buvau įstrigęs, manęs kaip tik nevilioja.
O dėl šaknų… Ar jūs matėt beržą, bėgantį į Londoną?
O va lietuvis yra gan mobilus ir gali lengvai judėti ne tik po kitus kraštus, bet ir po kito lietuvio piniginę. Todėl ir sakau: lietuvis turi ne šaknis, o šikną, ir nuolat gadina gyvenimą savo artimui.
– Koks pirmasis jūsų vaikystės atsiminimas? O koks maloniausias?
– 1953-ieji… Aš surištas. Negaliu pajudinti nei rankų, nei kojų. Bet garsiai rėkiu. Turbūt, šaukiu aš tautą, GPU užguitą…
Malonių prisiminimų tai daug… Vos mane pamačiusios, moterys ima garsiai kvatoti ir spygaut – nori atkreipti mano dėmesį. Todėl praeidamas kilsteliu skrybėlę ir pasakau: „Priekabiaukit, mielosios, aš niekam nesiskųsiu.“
Taip buvo, yra, ir taip turi būt. Vakar ir visados.
Bet kai keliauju susitikt su skaitytojais, tų miestų vyrus įspėju, ir jie pririša savo moteris prie lovų.
Tik kas iš to… Prienai, Šakiai, Raseiniai… Visur tas pats. Mėnesienoj pilnos aikštės moterų su lovom ant pečių…
– Kokia lietuviška šventė jums smagiausia?