Irena Vasinauskaitė. Kodėl rugpjūčio 23-ąją tebekeliame „gedinčią“ vėliavą?

Kai kolega Mindaugas persiuntė man Raseiniuose „gedinčių“ vėliavų nuotraukas, nusprendžiau pasivaikščioti po Šiaulius. Vyliausi – didesniame mieste informacijos yra daugiau ir valdžia jau tikrai žino, kad greit bus dešimt metų, kai rugpjūčio 23-ąją prie Trispalvės neberišame juodų kaspinų, nebepaliekame jų prie valstybinių pastatų tą dieną plaikstytis pusiau nuleistų.

Deja deja… Ir Saulės mieste prie kai kurių savivaldybės įmonių, švietimo bei mokslo ministerijos įstaigų, net Fotografijos muziejaus plevėsavo gedulo kaspinais perrištos Trispalvės.

Nežinia, kodėl už vėliavų iškėlimą atsakingoms institucijoms ar asmenims niekas nepasakė, kad dabar rugpjūčio 23-oji nebe Juodojo kaspino, o Europos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena. Visa Europa solidžiai pagerbia už Laisvę žuvusius bei nukankintus, tačiau nei prie valstybinių, nei asmeninių pastatų nekelia vėliavų su juodu kaspinu.

Lietuva sugrįžo, kaip pompastiškai kartais kalba politikai, į Europos tautų šeimą. 1989 metais žmonės, stovėdami Baltijos kelyje, įrodė, kad nebenori vergauti. Belieka tiek nedaug: prisimenant savo tautiečių išsivadavimo kelyje patirtas kančias, jas gerbti ir džiaugtis tuo, ką turime šiandien arba galime sukurti rytoj.

Ilgokai ginčijausi su kolegomis, ar verta tokį straipsnį rašyti dabar, kai tos gedinčios vėliavos jau nuleistos, tačiau nutariau netylėti, nes ir kitąmet vėl visais informaciniais kanalais bus triūbijama, kad minime Juodojo kaspino dieną ir vėl plaikstysis gedinčios Trispalvės.

Todėl ir ieškau atsakymo į klausimą, kodėl bene dešimt metų, kai valdžia savo nutarimais liūdesio ženklus ant vėliavų paliko tik birželio 14-ąją, minint Gedulo ir Vilties, bei rugsėjo 23-ąją – Lietuvos žydų genocido dieną, – mūsų žmonės Baltijos kelyje patirtas emocijas perriša juodu kaspinu.

Apklausiau savo pažįstamus, bendražygius bei gimines. Žinodama jų gyvenimiškąsias patirtis, pažiūras bei pilietinio aktyvumo laipsnį, suskirsčiau visus į tris grupes: a] optimistus, b] pesimistus ir c] tuos, kuriems į viską ryškiai nusispjauti.

Pateikiu originaliausius atsakymus.

Vienas pirmosios grupės atstovas paaiškino, kad jis yra savo šalies patriotas. Žino, kada kokia vėliava yra keliama. Iškelia ją prie savo namų net ir tuomet, kai tai daryti privaloma tik valstybinėms institucijoms.

Radau kelis, privačiuose kiemuose pasistačiusius vėliavos laikiklius ir Trispalvę keliančius kas rytą, o vakare ją nuleidžiančius. Tai moka padaryti ir jų vaikai. „Sugebės ir anūkai“, – patikino. Dar vienas optimistiškai nusiteikęs pažįstamas prisipažino: „Jei pamatau, kad vėliava iškelta nederamai, visada kitiems paaiškinu, kaip tai reikia padaryti. Negi sunku?”

Kelis antrosios grupės pažįstamus savo apklausa tiesiog užsiutinau. Jie niekada vėliavų nekelia, nors ne vienam esu pati padovanojusi po Trispalvę. Ir dar padovanočiau, jei tiek juodų minčių nesinešiotų bei jomis kitų neaptaškytų. Be to, šios kategorijos žmonės beveik niekada neina balsuoti. Į vadinamąjį žemės referendumą siūliausi pavėžėti, tai pareiškė, kad žemės neturi, o jei kas ir duotų, neimtų, nes nežinotų, ką su ja daryti. Jų argumentai – aiškūs. Viskas yra labai blogai. Viskas tiek juoda, kad nors kasdien Trispalvę, perrištą gedulo ženklu, kelk. Kai vienam pasiūliau tai ir padaryti, – atsisakė: „O kam vargti – visi ir taip žino, kad gyvenimas Lietuvoje labai blogas“.

Trečiojoje grupėje „būriuojasi“ keli kaimynai. Kartais, eidami pro mano namą, pasilabinę paklausia, kodėl vėliavą iškėliau. Kai paaiškinu, kokia proga, pasižiūri kaip į ateivę iš kitos planetos, ir keliauja savo keliais. Ta piliečių grupė man pati keisčiausia: jiems nei gerai, nei blogai, nei žino, ko nori. Tiesa, jiems Karbauskis labai negeras, nes greitai visai gerti nebeleis…

Po tokios mini apklausos noriu pasiteirauti gerbiamųjų skaitytojų, kuriai iš šių trijų kategorijų priklauso valdžios atstovai, nuo 2009-ųjų metų rugpjūčio 23-ąją tebeminintys Juodojo kaspino dieną ir įpareigojantys savo pavaldinius tą dieną „priversti“ gedėti vieną svarbiausių valstybingumo ženklų – Trispalvę.

Įdomu, ar mes su kolega Mindaugu ir kitąmet krimsimės dėl vis dar neteisingai iškeltų vėliavų Europos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną?

Šaltinis: http://www.tiesos.lt