PASKUTINĖ KARALIAUS MINDAUGO DIENA
Pagal M.Zyverto dramą „VALDŽIA“
Mūsų žemės rutulyje nuolatos vyko ir vyksta karai. Mes kiekvieną dieną vienas kitą naikinam ne tik kardu, bet ir žodžiu. O paskutinis karas tarp žmonių bus karas už tiesą, už teisybę. Karas vyks ne žemynuose, ar vandenynuose, tas karas bus kiekviename žmoguje, kiekvieno širdyje. Karas su savo tamsumu, nemokšiškumu, karas su savo agresija ir susierzinimu. Ir tik kiekvieno radikalus savęs pertvarkymas iš pamatų, grįžimas prie žmogiškumo, prie prigimtinių vertybių, leis mums pradėti taikiai gyventi tarpusavyje šioj žemėj. Mes galim ir turim padėti vienas kitam evoliucionuoti, pakelt save į aukštesnį suvokimo lygį. Gal tam dar turim laiko, brt jeigu nieko nekeisim savyje, jeigu gyvensim su nuostata: aš čia nieko negaliu padaryti, šiame 21 amžiuje, mūsų laukia baisiausi laikai, mūsų laukia godžiai išsižiojęs trečias pasaulinis karas. Juk kiekvienas mes atėjome į šį pasaulį su savo misija. Juk ir į šitą žemės lopinėlį prie Baltijos jūros, vadinama Lietuva, mes atėjome ne šiaip sau. Laikas suprasti savo misijos esmę.
Martinis Zyvertas savo dramą „VALDŽIA“, pradeda paskutine karaliaus Mindaugo gyvenimo diena. Čia ir žmonos laidotuvės. Čia ir Nalšios kunigaikščio Daumanto žmonos Mortos atėmimas. Diena, kai atvyksta totorių chano pasiuntinys su viliojančiais ir klastingais pasiūlymais, čia ir savųjų, seserėno Treniotos intrigos, sąmokslas. Paskutinę savo gyvenimo dieną, karalius Mindaugas nori susigrąžinti ir jaunystės tikrąją meilę Mortą, čia ir jos planuotas kerštas Mindaugui ir meilė jam. Čia ir vyriausio sūnaus Vaišvilko prakeiksmas, kunigaikščio Daumanto kerštas.
Tragedija, kaip ir mūsų dabartinis gyvenimas, verčianti susimąstyti, kur mes einam ir kokie mes norim tapti. Suvokti savo ir tautos misiją dabartinėje Lietuvoje.
„Gali gyventi, likti gyvu, nežūti, vis dar valgyti, eiti miegoti ir keltis kas rytą, bet tuo pačiu nebūti, nes tavo vaikai jau bus labiau panašūs ne į mūsiškius bet į svetimus, o jų vaikai jau nieko nebeprisimins, nei papročių, nei kalbos, nei laisvės“ (Tekstas iš spektaklio K.Zikaro).
Spektaklį kūrė: T.Vaškevičiūtė, M.Zikaraitė-Sirgedienė, E.Jaras, R.Vilkaitis, M.Capas, S.Siparis, R.Bučius, T.Gryn, J.Braškys, K.Cicėnas ir kiti. Scenografė – V.Idzelytė-Dautartienė. Režisierius – V.Rumšas.
Sveika dienele. Sveika žemyna. Dangau, jau gausk. Lenkiuos pasauliui ir jaučiu, kaip šviesa prabyla.
Jau atbudau. Jaučiu, kaip keliasi širdis, suvirpa garsas dainomis. Taip stovim saulės pakelti (Tekstas iš spektaklio).