Iš jauniausių Europos valstybių – tarp seniausių. Tokiu scenarijumi gyvena Lietuva, kurios visuomenė sensta dvigubai greičiau nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis. Naujausioje analitinėje apžvalgoje Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA) pažymi, kad dėl to laukia iššūkiai valstybės paslaugų sistemoms, darbo rinkai ir siekiui užtikrinti geresnius gyvenimo standartus.
„Senėjanti visuomenė yra mūsų ateitis. Šiuos pokyčius lemia mažėjantis gimstamumas, ilgėjanti gyvenimo trukmė ir nepalankios migracijos tendencijos. Jau 2050 metais daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų bus „sidabrinės ekonomikos“ dalyviai – 50 metų ir vyresni gyventojai. Visgi Lietuva neturi sisteminio požiūrio ir vizijos, kaip spręsti senstančios visuomenės keliamus iššūkius ir, atitinkamai, pasinaudoti naujomis galimybėmis“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė STRATA vyresnioji politikos analitikė Indrė Pusevaitė.
Apžvalgoje konstatuojama, kad kol kas senstančios visuomenės klausimai sprendžiami fragmentiškai, o ištekliai išskaidyti įvairaus lygmens ir trukmės strateginiuose dokumentuose.
Europos Komisija prognozuoja, kad po trijų dešimtmečių mūsų šalies gyventojų amžiaus mediana sieks 51 metus ir bus beveik 7 metais didesnė negu šiuo metu. Tuomet už Lietuvos gyventojus vyresni bus tik italai, portugalai ir kroatai. Tuo tarpu 1990 metais Lietuvoje amžiaus mediana buvo 33 metai, o šalies populiacija – viena iš 6-ių jauniausių Europoje.
Globalūs bei lokalūs veiksniai lėmė, jog nuo 1990 iki 2019 metų Lietuvos populiacija susitraukė beveik 1 mln. iki 2,8 mln. gyventojų, vidutinė jų amžiaus mediana padidėjo 11 metų ir šiuo metu siekia 44 metus. Tai reiškia, kad jau dabar pusė šalies gyventojų yra vyresni nei 44 metų.
Anot politikos analitikės, senstanti visuomenė dažniausiai suprantama kaip iššūkis, nors formuoja naują prekių bei paslaugų rinką bei sudaro sąlygas naujiems darbo rinkos modeliams kurti.
„Šios naujos galimybės Europoje apibūdinamos „sidabrinės ekonomikos“ terminu. Kalbant apie „sidabrinę ekonomiką“ Lietuvoje, veikiausiai, didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas naujoms galimybėms darbo rinkoje. Taip yra todėl, kad priešingai nei JAV, Japonijoje, Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse Lietuvoje vyresnio amžiaus gyventojų grupė yra sąlyginai maža. Taip pat paprastai tai nėra pasiturinčių grupė. Tad šiems asmenims skirtos specifinių prekių ir paslaugų rinkos potencialas yra gana ribotas“, – pastebi I. Pusevaitė.
STRATA konstatuoja, kad vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkoje dažniausiai ilgiau pasilieka dėl aplinkybių, dėl kurių negali nedirbti – žemų socialinių garantijų (pensijų) ir santaupų.
Lietuvos Socialinių tyrimų centro vyr. mokslo darbuotoja Daiva Skučienė teigia, kad nors visuomenės senėjimas dažnai traktuojamas neigiamai, tačiau vyresnių žmonių išsilavinimas ir patirtis gali būti sėkmingai panaudojama tęsiant karjerą.
„Priešingai įsitikinimui, kad vyresni darbuotojai nėra tokie našūs ir imlūs naujovėms, tyrimai rodo, kad su amžiumi kaip tik didėja mąstymo greitis, greičiau identifikuojami ryšiai ir sprendžiamos problemos. Pensinį amžių pasiekęs asmuo dėl tolesnio darbo apsisprendžia įvertinęs savo sveikatą, ar yra reikalingas darbovietėje, dėl pajamų ar tiesiog lieka „kol neatleis. Finansinė pusė yra labai svarbi, nes taupyti neleidžia ribotos pajamos, o skurdo lygis Lietuvos 65 metų ir vyresnių žmonių grupėje Lietuvoje yra vienas aukščiausių Europos Sąjungoje“, – teigia D. Skučienė.
Todėl pensijų sistema reikalinga kaip ekonominio saugumo garantas senatvėje. Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vadovas Tadas Gudaitis atkreipia dėmesį, kad „sidabrinės ekonomikos“ neišvengiamumas verčia kelti klausimą dėl finansinio apsirūpinimo pasiekus pensinį amžių: kiek saugumo galės suteikti valstybė, kiek darbdaviai ir kiek prie to reikia prisidėti asmeniškai.
„Lietuvoje pradeda formuotis vyresnio ir darbingo amžiaus gyventojų disbalansas. Jis apie 2050 metus pablogės dukart. Tuomet 10-iai darbingo amžiaus gyventojų teks 6 vyresnio amžiaus žmonės. Esame šalis, kuri ES pensijoms skiriame vieną mažiausių bendrojo vidaus produkto (BVP) dalių, maždaug kas ketvirtas senjoras susiduria su skurdo grėsme. Pagal pastarąjį rodiklį esame silpniausių ES šalių trejetuke. Todėl svarbu, kad gyventojai užsitikrintų pajamas pensijai iš kelių šaltinių ir išnaudotų galimybes per visą darbinę karjerą periodiškai atsidėti lėšas savo pensijai, pasinaudojant ir valstybės paskatomis,“ – sako T. Gudaitis.
Pasak LIPFA vadovo, turime suvokti, kad atsakomybę, dėl savo darbuotojų pensijos turi prisiimti ir darbdaviai. Kolkas svaresnio jų indėlio Lietuvoje pasigendama, lyginant su išsivysčiusiomis vakarų Europos šalimis. Ignoruojant akivaizdžius demografinius pokyčius ir nesiimant priemonių, laukia tikrai dideli visuomenės senėjimo keliami iššūkiai ir valstybės mastu, ir asmeniškai.
„Sodros“ duomenimis, šiuo metu Lietuvoje senatvės pensijos mokamos 613,3 tūkst. gyventojų. Rugsėjo pabaigoje iš jų dar dirbo 69,9 tūkst. senjorų. Papildomam savarankiškam pensijų kaupimui skirtoje II pakopoje Lietuvoje dalyvauja 1,3 mln. gyventojų, o jų bendras turtas jau pasiekė 4 mlrd. eurų.
Visą STRATA apžvalgą galite rasti čia.