COVID-19 purtant rinkas, Lietuvos ūkininkams siūloma spėti aukštesnėmis kainomis parduoti dalį derliaus

Agrorodeo generalinis direktorius Robertas Lapinskas

 

COVID-19 stabdant pasaulio ekonomiką, investuotojai atsigręžia į šiuo metu stabilesnes turto klases, tarp jų ir grūdus. Siekdami užtikrinti pakankamus finansinius srautus šalies žemdirbiams ir jų veiklos gyvybingumą, pasiūlėme jiems galimybę gana aukštame taške fiksuoti 40-50% būsimojo javų derliaus dalies kainą. Savo partneriams javų augintojams šią savaitę pateikėme pasiūlymą apsvarstyti tokią galimybę.

Šiuo metu matome, kad ekonominė recesija prasidėjo veikdama valiutos kursus. Dabartiniais vertinimais, mūsų pirkėjai dėl to neteko apie 15% perkamosios galios ir tai leidžia manyti, kad jie pirks mažiau grūdų nei įprastai. Sunku prognozuoti, kiek ir ar ilgai tarptautinėse biržose „žaliuos“ grūdų kainų eilutės. Situaciją gali veikti COVID-19 įtaka darbo ištekliams žemės ūkio sektoriuje bei logistikai, ar bus palankūs orai, kaip keisis pačios rinkos konjunktūra ir jos persiskirstymas. Grūdų kainoms ateityje įtakos gali turėti net tarp Saudo Arabijos ir Rusijos kilęs naftos kainų karas, dėl kurio gali sumažėti transporto reikmėms skirto bioetanolio, bei biodyzelino gamyba, o atsilaisvinusi žaliava – padidinti grūdinių kultūrų pasiūlą rinkoje.

Krintančios naftos kainos pasaulinę grūdų prekybos rinką veikia apkarpydamos naftą eksportuojančių šalių pajamas ir mažinančios šių šalių perkamąją galią. Be to, žemos naftos kainos stabdo etanolio bioetanolio gamybą ir jau privertė užsidaryti dalį JAV etanolio gamyklų. Tikėtina, kad didesnė etanolio gamybai nepanaudotų kukurūzų žemomis kainomis papildoma pasiūla ims spausti kviečių kainas. Europos Sąjungoje (ES) 50% rapsų buvo skirta biodyzelinui gaminti, bet naftos kainos ir beprecedenčiai judėjimo apribojimai dėl COVID-19 kardinaliai mažina biodyzelio poreikį bei didina tikimybę, kad rapsų kaina taip pat turės tendencijas mažėti bei netiesiogiai gali turėti įtaką kviečių kainų pokyčiams.

Kaip ir visame pasaulyje, žemės ūkis Lietuvoje turėtų būti laikomas prioritetinės svarbos, kritine būtinosios maisto ir pašarų infrastruktūros grandimi. Jos išsaugojimas ir veiklos gyvybingumas tiesiogiai priklausys nuo to, kokias pajamas augintojams sugebėsime užtikrinti už šių metų derlių.