Laukdami Šiaulių apygardos teismo verdikto – kaip jau rašėme, jis bus skelbiamas balandžio 29 dieną – pradedame skelbti „valstybės perversmu“ kaltinamų Deimantės Kedytės gynėjų baigiamąsias kalbas.
Audronė Skučienė: Mano kaltė grindžiama prielaidomis, gandais, spėliojimais – tai visiškai neatitinka nekaltumo prezumpcijos principo
Aš, Audronė Skučienė, šioje baudžiamojoje byloje esu nepagrįstai kaltinama įvykdžiusi nusikalstamas veikas, t.y. šmeižimą, neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimą, atskleidimą ar panaudojimą, mirusio asmens paniekinimą, piktnaudžiavimą ir trukdymą teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai.
Pabrėžiu, jog neįvykdžiau nei vienos nusikalstamos veikos, už kurią esu teisiama. Apskritai šios bylos inicijavimas yra niekuo nesusijęs su teisingumo užtikrinimu valstybėje – tai tėra politinis susidorojimas su asmenimis, kurie vienokiu ar kitokiu būdu buvo susiję su valstybę sukrėtusia rezonansine pedofilijos byla. Tačiau tai, kad aš, kaip, beje, ir dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, nepalaikiau galimų pedofilų bei buvau mažametės Deimantės Kedytės (Stankūnaitės) gynėjų pusėje, domėjausi vykstančiu pedofilijos skandalu, reiškiau savo nuomonę kaip ir daugelis kitų asmenų, neturi nieko bendro su nusikalstamų veikų įvykdymu, už kuriuos aš esu teisiama. Man nesuvokiama, apie kokią organizuotą grupę šiuo atveju kalbama, kuomet mane bei kitus asmeni siejo teisėtai įsteigta politinė partija, o ne bendras ir vieningas tikslas vykdyti nusikalstamas veikas.
Manau, kad šioje byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių ir nešališkų mano kaltę patvirtinančių įrodymų. Nė vienas įrodymas ir nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino mano kaltės. Tai, kad keli asmenys patvirtino, kad aš jų klausiau apie tam tikras su pedofilijos byla susijusias aplinkybes, patvirtina ne nusikalstamų veikų įvykdymą, o tik tai, jog aš, kaip ir tuometinė visa Lietuva, domėjausi rezonansine pedofilijos byla, diskutavau su aplinkiniais, ką iš esmės darė kiekvienas iš čia esančių. Juo labiau, kad galimai tvirkintas buvo ne pašalinis asmuo, o mano šeimos narys – sesers anūkė, todėl visiškai natūralu, kad man rūpėjo bet kokia informacija apie minėtą skaudžią bylą ir buvusią situaciją. Kita vertus, ne tik mūsų šeima, tačiau visi Lietuvos gyventojai tuo metu gyveno minėta byla, ja domėjosi, tačiau persekiojimas buvo pradėtas ne visų piliečių atžvilgiu, netgi ne galimai pedofilų atžvilgiu, o būtent Deimantę Kedytę aktyviai gynusių asmenų. Todėl vertinant mano atliktus veiksmus, pasakytus žodžius reikia atsižvelgti į tuo metu susiklosčiusios situacijos kontekstą, iš kurio akivaizdu, kad aš neatlikau jokių nusikalstamų veiksmų, o tik diskutavau, kalbėjausi, domėjausi bei turėjau savo poziciją dėl pedofilijos skandalo, todėl tokie veiksmai neturi nieko bendro su kriminaliniais nusikaltimais.
Šiuo atveju, mano, kaip ir kitų kaltinamųjų kaltė šioje byloje yra grindžiama prielaidomis, gandais, spėliojimais, kas visiškai neatitinka baudžiamajame procese galiojančio nekaltumo prezumpcijos principo. Konstitucijos 31 str. ir Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese (2015 m. lapkričio 3 d. kasacinė nutartis baudžiamoji byloje Nr. 2K-440-976/2015).
Teismų praktikoje ne kartą pasakyta, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamajame procese taikomas in dubio pro reo principas įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-269/2013).
Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).
Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-393/2005).
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Nors asmenų, palaikiusių D. Kedytę, atžvilgiu teismai yra priėmę kryptingus apkaltinamuosius nuosprendžius, tačiau pasitikiu šia teisėjų kolegija bei tikiu, jog šios sudėties teismas priimdamas nuosprendį vadovausis įstatymu, o ne politiniu spaudimu.
Aplinkybes, jog šis procesas tėra politinis susidorojimas, patvirtina tai, jog aš esu kaltinama už nusikaltimus, kuriems suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, todėl prašau taikyti apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminus ir nutraukti mano atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį procesą pagal šiuos BK straipsnius ir atskirus jų epizodus:
1. Pagal LR BK 25 str. 3 d., 154 str. dalį dėl šmeižto. Pagal BK 11 str. 3 d., šis nusikaltimas prilyginamas nesunkiam nusikaltimui. Tariamai mano įvykdyta nusikalstama veika buvo pradėta 2010-05-14, baigta 2010 m. gruodžio mėnesio pradžioje, todėl pagal LR BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2010 m. birželio 29 dienos redakcija, 2010-06-15 įstatymu Nr. XI-901), apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už nesunkaus nusikaltimo padarymą buvo aštuoneri metai. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už nesunkaus nusikaltimo padarymą nagrinėjamu atveju pasibaigė 2018 m. gruodžio mėnesio pradžioje, t.y. jau suėjo.
2. Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas suėjo ir man inkriminuojamoms veikoms (atskiriems epizodams) dėl neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo.
– patikslintame kaltinime numatytai veikai pagal BK 167 str., 1 d., dėl epizodo, kuriame nurodoma, kad aš, Audronė Skučienė: „2010-05-14 Kėdainių rajono apylinkės teismui priėmus sprendimą mažametę Deimantę Stankūnaitę (Kedytę) perduoti motinai Laimutei Stankūnaitei, asmens N. V., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir jos vadovaujami organizuotos grupės nariai, siekiant sutrukdyti įvykdyti minėtą teismo sprendimą, pagal asmens N. V., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir jos nurodymus, sistemingai rinko duomenis apie L. Stankūnaitės, jos atstovo advokato Gintaro Černiausko, baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 įtariamuoju patraukto Andriaus Ūso, jo šeimos narių bei A. Ūso advokatės Loretos Kraujutaitienės privatų gyvenimą“.
Už neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, pagal LR BK 167 str. 1 dalį, nusikaltimo įvykdymo metu numatyta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki trejų metų, kas pagal LR BK 11 str. 3 dalį vertinama kaip nesunkus nusikaltimas. Man nepagrįstai inkriminuojama nusikalstama veika tariamai įvykdyta 2010-05-14. Pagal LR BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2004-07-13 Įstatymo redakcija, priimta 2003-04-10 įstatymu Nr. IX-1495, galiojusi iki 2010-06-29), apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už nesunkaus nusikaltimo padarymą buvo penki metai. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už 2010-05-14 padarytą nesunkų nusikaltimą pasibaigė dar 2015-05-14. Nepaisant to, net ir po 2015-05-14 prokurorė ne tik, kad nenutraukė mano atžvilgio pradėto baudžiamojo proceso, bet dar ir 2016 metais, t.y. suėjus senaties terminui, patikslino kaltinimo reikalavimus.
Paminėtina, kad nors LR BK 95 straipsnis, numatantis apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminus, vėlesniais įstatymais buvo pakeistas, numatant ilgesnį apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminą (vietoje 5 metų, jau 8 metai), tačiau pagal LR BK 95 straipsnį, senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos įvykdymo, o ir remiantis BK 3 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia, kad baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, konstatuotina, kad senaties terminai ir jų skaičiavimo taisyklės yra tokios, kokios jos buvo tų veikų padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-533-942/2015).
– Senatis taikytina ir patikslintame kaltinime numatytam epizodui pagal LR BK 167 str. 1 d., kuriame nurodoma, kad aš: „laikotarpyje nuo 2010-05-14 iki 2010 m. gruodžio mėnesio pradžios, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, asmens N. V., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir jos nurodymu paskleidus niekuo neparemtus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, kad taip vadinamuoju „trečiuoju pedofilu Aidu“, tai yra trečiuoju asmeniu, atlikusiu seksualinio pobūdžio veiksmus prieš mažametę D. Stankūnaitę (Kedytę), yra Vaidas Milinis, asmens N. V., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir jos vadovaujami organizuotos grupės nariai pagal asmens N. V., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir jos nurodymus sistemingai sekė Milinių šeimą bei rinko informaciją apie minėtos šeimos narių privatų gyvenimą“.
Kaip minėta, už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą įstatyme numatyta maksimali trijų metų bausmė, todėl nusikaltimas laikytinas nesunkiu. Tariama nusikalstama veika vykdyta nuo 2010-05-14 iki 2010 m. gruodžio mėn. Pagal LR BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2010 m. birželio 29 dienos redakcija, priimta 2010-06-15 įstatymu Nr. XI-901), apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už nesunkaus nusikaltimo padarymą buvo aštuoni metai. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už minėtą man ikriminuojamą nusikaltinimą šiame epizode prasidėjo 2010 m. gruodžio mėnesį, todėl baigėsi 2018 m. gruodžio mėnesį.
Analogiškai senaties terminai taikomi ir kitiems epizodams pagal BK 167 str., kurie buvo įvykdyti iki 2012 metų kovo mėnesio.
3. Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas suėjo ir nusikalstamai veikai pagal LR BK 25 str. 3 d., 168 str. 1 d. ir 167 str., kuris buvo tariamai įvykdytas 2010 m. spalio mėnesio pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku.
Už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą ir neteisėtos informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą, LR BK 167 str. 1 dalyje, LR BK 168 str. 1 dalyje nusikaltimo įvykdymo metu buvo numatyta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki trejų metų, kas pagal LR BK 11 str. 3 dalį vertinama kaip nesunkūs nusikaltimai. Tariamai minėtas veikas įvykdžiau 2010 m. spalio mėnesio pabaigoje. Pagal LR BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2010 m. birželio 29 dienos redakcija, priimta 2010-06-15 įstatymu Nr. XI-901), apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už nesunkaus nusikaltimo padarymą buvo aštuoneri metai. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už minėtą epizodą prasidėjo 2010 m. spalio mėnesio pabaigoje, o pasibaigė 2018 metų spalio mėnesio pabaigoje.
4. Už mirusiojo asmens paniekinimą senaties terminas jau yra suėjęs daugiau nei penkeri metai. Pagal LR BK 313 str. 2 dalį mirusiojo atminimo paniekinimas yra baudžiamasis nusižengimas. Pagal kaltinimą, aš šį nusižengimą tariamai įvykdžiau 2010 m. lapkričio mėn pradžioje. Todėl pagal LR BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį (2010 m. birželio 29 dienos redakcija, priimta 2010-06-15 įstatymu Nr. XI-901), apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už baudžiamąjį nusižengimą buvo treji metai. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už minėtą tariamą nusikaltimą prasidėjo 2010 m. lapkričio mėnesio pradžioje, o pasibaigė 2013 metų lapkričio mėnesio pabaigoje.
Maža to, kad aš esu teisiama už tariamą nusikaltimą, kurio apkaltinamojo nuosprendžio senatis pasibaigusi prieš šešerius metus, pagal šį straipsnį aš net ir buvau netinkamas subjektas. Iš kaltinimo turinio matyti, kad mano nusikalstami veiksmai buvo įvardijami, kaip inicijavimas, jog savaitraščio „Laisvės laikraštis“ leidinyje Nr. 8 būtų paskelbta informacija, tačiau pagal LR BK 313 str. 2 d. atsakomybė kyla „tam, kas viešai paskleidė“ duomenis. Iš to seka, kad ne aš, o savaitraštis „Laisvės laikraštis“ paskleidė tariamai mirusiojo atminimą paniekinančią informaciją. Minėto straipsnio dispozicijoje nenumatyta atsakomybė už tokios informacijos paskleidimo inicijavimą, o nusikalstama veika man inkriminuojama ne kartu su BK 24 str. 4 dalimi (kaip organizatorei), todėl mano veiksmuose niekada nebuvo jokių nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Nors už piktnaudžiavimą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ir nėra suėjusi, tačiau aš nesu tinkamas subjektas pagal BK 228 str. 2 d., todėl nesant nusikaltimo sudėties, nėra ir nusikaltimo.
Pagal BK 228 straipsnį atsako tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų.
Tiek iš minėto straipsnio dispozicijos, tiek iš teismų praktikos taikant šią normą analizės, daroma išvada, kad už piktnaudžiavimą atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gegužės 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-696/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60-303/2018). Tuo tarpu aš nesu nei valstybės tarnautoja, nei jam prilygintas asmuo, todėl esu netinkamas nusikalstamos veikos subjektas pagal LR BK 228 str. 2 dalį. Nors prokurorė kartu su šiuo straipsniu inkriminavo ir bendrininkavimo formą organizuotoje grupėje (BK 25 str. 3 d.), tačiau bendrininkavimo formos inkriminavimas nešalina esminio dispozicijoje nurodyto būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – subjekto – egzistavimo. Nesant nors vienam iš būtinųjų sudėties požymių, baudžiamoji atsakomybė negalima.
Paminėtina ir tai, kad iš kaltinamojo akto turinio galima suprasti, kad prokurorės nuomone, mano neteisėti veiksmai pasireiškė organizuojant R. Baltrušienės piktnaudžiavimą tarnybą. Tačiau kaip minėta, LR BK 228 str. 1 ir 2 dalies dispozicijoje numatyta atsakomybė tik specialiam subjektui – valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui. Šio straipsnio dispozicija neįtvirtina atsakomybės kitiems asmenims dėl valstybės tarnautojo piktnaudžiavimo tarnyba organizavimo, juo labiau, kad mano veiksmai nebuvo kvalifikuoti pagal BK 24 str. 4 dalį (kaip organizatorės).
Dar daugiau, kad asmeniui kiltų atsakomybė pagal BK 228 straipsnį, kitas būtinas nusikalstamos veikos požymis – didelės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimas. Šis požymis apskritai byloje nebuvo įrodinėjamas byloje, netgi neaišku nei kokio pobūdžio žala tariamai sukelta, nei kam konkrečiai ji buvo padaryta.
Todėl mano atžvilgiu pareikšti kaltinimai dėl piktnaudžiavimo yra nepagrįsti, ir baudžiamasis procesas mano atžvilgiu nutrauktinas pagal LR BPK 3 straipsnio 1 d. 1 p., numatantį, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, dar kartą prašau teisėjų kolegijos priimti teisingą ir teisėtą išteisinamąjį nuosprendį remiantis įstatymu, o ne politiniu spaudimu ir prokuratūros iškeltomis prielaidomis, kurių nepatvirtino jokie įrodymai.
Prašau atmesti visus civilinius ieškinius, nes jie ne tik, kad nepagrįsti, bet visiškai neįrodyti.
Noriu pasakyti, kad šioje situacijoje aš bei kiti kaltinamieji turėtų būti pripažinti nukentėjusiais asmenimis, bet ne esami asmenys.
Apie kokią žalą ir informacijos rinkimą kalba prokurorė, sunku net suvokti? Pažymiu, kad aš nesikreipiau į jokius viešus registrus, įmones, įstaigas ar kitus asmenis, kad sužinočiau kokią tai neleistiną informaciją ? Ką aš galiu sužinoti apie advokatus Černiauską, Kraujutaitienę ar pan.? jie yra vieši asmenys ir visa informacija apie juos paskelbta internete. Tuo tarpu pažymiu, kad būtent Gintaras Černiauskas, o ne aš rinkau duomenis apie jo turtą. Man VĮ Registrų centras išdavė pažymą, kurioje užfiksuota, kad būtent advokatas Černiauskas domėjosi mano turtu ir rinko apie mane informaciją.
