Sakot, trūksta kritinės masės? Taip, bet į rinkimus neateina pusė žmonių, todėl laimėjimui jau užtenka mažumos. Abejingųjų ir apolitiškų, beviltiškų alkoholikų, socialinių ligonių, narkomanų ir bomžų neskaičiuokim.
Vis tiek liks ne mažiau kaip pusė tos pusės, kurie ateitų, bet niekuo nebetiki, viskuo nusivylę ir sako „mums nėra už ką balsuoti“. Tai baisiau už pabėgimą – vidinė emigracija. Žmonės pasitraukę iš savo šalies, nors joje yra.
Nes daug sykių išduoti, apgauti, apspjaudyti ir paniekinti, atstumti ir palikti vieni nelaimėje. Doro darbo bitelės, laikomi kvailiais ir pravardžiuojami lūzeriais, negalintys pragyventi mele, dūstantys nuo patyčių iš sveiko proto ir draudimų policinėje valstybėje. Laisvėje, kurioje reikia bijotis kalbėti, ką galvoji.
Nepriklausomoje „savo“ Lietuvoje, kuri nuo žmonių nepriklauso ir pati nebežino, nuo ko dar priklausyti. Prisižiūrėję iki soties viešo neteisybės ir melo triumfo, atsikandę valdžios pakištų gelbėtojų ir veidmainystės, pavargę nuo savo bejėgiškumo.
Jie savo šalyje svetimi, panašiai kaip išduotas vyras ar žmona – viskas išoriškai taip, o viduje nieko nebeliko. Nematomi žmonės, užsidarę savyje, nes niekas nebekreipia į juos dėmesio, apie juos nerašo ir neskaito, niekur nerodo, jų tiesiog nėra.
Jie jaučiasi niekam nereikalingi, o be reikalo. Jei patikėtų ir pamatytų už ką, pajustų tikrumą ir nemelavimą – ateitų ir nušluotų viską. Nereikėtų konservatorių, socdemų, liberastų ir kitų „tradicinių“ balsuotojų.
Jų papildomų keliolikos procentų plius protesto elektorato pradžiai pradėti užtektų. O toliau viskas eitųsi savaime. Ir kritinė masė palaipsniui imtų rastis.
