Pro Žaiginio miestelį pravažiuoja daug žmonių, vykstančių į Kauną arba grįžtančių iš jo. Tikrai šito negali neprisiminti, nes tenka padaryti du staigius posūkius, kurie sulėtina kelionę. Iš dalies šie posūkiai gal ir gerai, nes lėtai važiuodamas atkreipi dėmesį į prie kelio stovinčią medinę bažnyčią.
Iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti neįdomi – paprastas gyvenamojo namo siluetas, gal kiek didesnis už praėjusio laikmečio namukus. Tai yra trečioji Žaiginyje pastatyta bažnytėlė, o pats miestelis pakankamai seniai žinomas ir metraščiuose minimas jau 1575 metais.
Bažnyčios vidus trijų navų, matome tris medinius altorius, kurie gana harmoningai suprojektuoti. Pagrindinis altorius trijų aukštų ir gražiai susišaukia su dviem šoniniais altoriais.
Pats interjeras nėra išradingas, tačiau labai gerai jaučiamas smetoniškosios Lietuvos laikmetis. Gana malonu matyti ano meto dailininkų ir amatininkų atliktus darbus, kurie atspindi žmonių tikėjimą, siekį gyventi oriai ir laisvai. Tai ilgai lauktos ir iškovotos nepriklausomybės dvasios vibravimas.
Iki šių dienų šventovėje vykdavo pamaldos, čia buvo tikinčiųjų susirinkimo vieta. Jeigu tarybiniais laikais čia buvo baiminamasi užeiti, tai dabar galima lankytis laisvai. Deja, pamaldų metu matomi tušti suolai daug ką pasako. Nieko nepadarysi – kiekvienoje epochoje savaip pasireiškia tautos elgesys.
