Pro Patria
Jeigu kam nors kyla abejonių, būtų galima padaryti apklausą: kokias žmonių grupes sieja tvirčiausi tarpusavio meilės, ištikimybės, pasiaukojimo ryšiai?
Daugumai žmonių nekiltų jokių abejonių, kad „kraujo“ ryšys yra patvariausia tarpžmoginė jungtis, atspari laikui ir besikeičiančioms aplinkybėms. Beveik niekam nekiltų abejonių, kad tėvams, o ne svetimiems žmonėms labiausiai rūpi savų vaikų gerovė, sveikata, ateitis, laimė.
Istorijos pamokose girdėtus pasakojimus apie kryžiuočių ir kalavijuočių iš lietuvių grobiamus lietuvių vaikus laikiau baisiausiais, ciniškiausiais, nežmoniškiausiais nusikaltimais. Būdavo gera prisiminti, kad visa tai vyko labai seniai ir apimdavo džiaugsmas žinant, kad tokie dalykai daugiau nebevyksta. Šiomis dienomis mane prislėgė suvokimas, kad dar ciniškesnė ir nežmoniškesnė istorija kartojasi šiuo metu. Dabar jau pačių lietuvių rinktas ir išlaikomas Seimas vienbalsiai nutarė ir įpareigojo įstatymų vykdytojus prižiūrėti, kad jų sukurto įstatymo laikytųsi visi gyventojai. Šiandien kalbama apie šimtus jau atimtų vaikų.
Žiniasklaidoje vaikų apsaugos ekspertai aiškina Seimo priimtus įstatymus, kada ir dėl kokių priežasčių gali būti iš tėvų atimami vaikai: „…Esant duomenų, kad netinkamai vykdo savo, kaip motinos/tėvų, pareigas ir neužtikrina visų vaikų geriausių interesų“.
Taigi, žmogeli, gerai pagalvok ir nuoširdžiai atsakyk sau, ar tavo, tėvo/mamos, pastangas įtari ir priekabi inspektorė įvertintų kaip tinkamas ir atitinkančias geriausius tavo vaiko interesus? Prieš atsakydamas į šį klausimą žinok, kad tik inspektorė žino geriausius tavo vaiko interesus. Nežinau kaip jūs, bet pagal tokius kriterijus visi mano vaikai galėjo būti atimti, nors aš jų nei mušiau, nei skriaudžiau. Ačiū Dievui, kad jie augo tada, kai už lango dar nestovėjo vaikų auklėjimo ekspertai ir nevertino, ar mano draudimas pasidaryti tatuiruotę neslopino mano vaikuose meninės išraiškos paieškų, o naujausių ir brangiausių elektronikos prietaisų neturėjimas nebuvo prilyginamas vaikų skriaudimui, vaiko ineteresų nepatenkinimui. Įstatyme neapibrėžti vaikų (ne)priežiūros kriterijai atidaro plačiausias duris įstatymų vykdytojų, įstatymų interpretacijai.
Man skauda širdį dėl jaunų mamų/tėvų,kurie šiandien augina vaikus. Man labai gaila, kad jūsų pačių rinkta valdžia įtikinėja jus, kad jūsų vaikai nepriklauso jums (kam gi jie priklauso?), nepasitiki jumis ir jūsų gera valia; jus įtaria ir seka; jus gasdina vaikų atėmimu – laiko jus nuolatinėje įtampoje ir baimėje. Man liūdna, kad valdžia tarp bando sunaikinti tarpusavio besąlyginės meilės, pasitikėjimo, pagarbos ryšius – jūsų vaikams netiesiogiai peršama mintis, kad „jūsų tėvai jūsų nenužudė tik todėl, kad to daryti neleido valstybinės įstaigos – gerai jus saugojo“.
Ne, aš neužmiršau, kad pasitaiko tokių sadistų, kurie savo vaikus kankina ir… kartais net nužudo. Nelabai įmanoma apsaugoti vaiką, jeigu jo žudikas yra tėvas/mama. Prisiminkite, ar tuo metu, kai jūs augote ir kai nebuvo tokių vaikų apsaugos įstatymų, daugelis vaikų žūdavo nuo tėvų rankos? Kodėl keliems nusikaltėliams nužudžius savo vaikus, visi Lietuvos tėvai staiga tapo įtariamaisiais, sekamaisiais, potencialiais nusikaltėliais?
Stresą patyrė ne vien tik žiniasklaidoje aprašoma kauniečių šeima, iš kurios vienam mėnesiui buvo atimti vaikai, nes mama sušėrė sūnui per užpakalį (tėvas visai nieko blogo nepadarė). Visos Lietuvos šeimos buvo traumuotos, nes visiems buvo priminta, kad kitą kartą ir jie gali atsidurti šios šeimos vietoje: vaikas rėkė ir kaimynas iškvietė atitinkamas tarnybas, vaikas įsidėjo mėlynę ir darželio auklytė atsiuntė tarnybas…. O tarnybos tuoj pat vaiką pasiųs į „spec. vietas“ mėnesiui/pusmečiui, kad galėtų ištirti. O kol jie tirs, pabandyk įrodyti, kad nesi dramblys.
Ar jums teko girdėti, kad vaikų globos įstaigų darbuotojai atsiklausia ir atsižvelgia į grobiamų vaikų pageidavimus pasirenkant, su kuo jie nori gyventi? Man neteko tokių pranešimų skaityti. Su žmonių vaikais elgiamasi kaip su baldais, akvariumo žuvytėmis, šuniukais, užmirštant, kad vaikai turi jausmus, norus, pageidavimus ir juos gali išreikšti.
O gal aš turėčiau vaikų apsaugos tarnybas įsivaizduoti kaip norinčias apsaugoti šeimas nuo iširimo, padedančias tėvams susidoroti su iškylančiais sunkumais auginant vaikus? Deja, niekur neteko skaityti, kad visokiausio lygio vaikų apsaugos įstaigos dalintų veltui tėvams (tuokiantis, pagimdžius vaiką, apsilankius pas vaikų gydytoją) sėkmingos tėvystės patarimų knygeles. Neteko girdėti, kad kokia nors vaikų apsaugos vyriausioji specialistė organizuotų spec. laidas televizijoje visos Lietuvos tėvams apie „teisingą“ auklėjimą… apie geriausius vaikų interesus, apie vaikų apsaugos įstaigų vertinimo kriterijus, pagal kuriuos vertinami tėvų atitikimo duomenys. Neteko skaityti reklamos, kur tėvai galėtų pasiskambinti į vaikų apsaugos skyrius ir pasiklausti ar paprašyti konkrečios pagalbos konkrečiu atveju. Ar yra Kaune vieta visoje vaikų globos sistemoje, į kurią aptariama mama galėjo nueiti ir pasiklausti, kaip reikėtų sudrausminti 2 metų labai aktyvų berniuką, kuris visai „negirdi“ mamos, o jo elgesys kelia pavojų jo saugumui? Ar mama galėjo į tą įstaigą ateiti su sūnumi… pasiklausti…išklausyti patarimų… pabandyti patarimus pritaikyti, jeigu neveikia sugrįžti atgal kitam pasitarimui? Jeigu vaikų saugojimo įstaigos užsiima panašia veikla, tai ta veikla yra slapta, nereklamuojama ir niekam nežinoma. Atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad vaikų apsaugos įstaigos yra užsiėmusios tėvų terorizavimu – kas gali baisiau nutikti normaliam tėvui/mamai negu prarasti savo vaikus?
Todėl užbaigdama savo mintis pasikartosiu, kad žiniasklaidoje aptariama kauniečių tėvų patirtis, susidūrus su vaikų apsaugos sistema, traumatizavo ne tik visus tos šeimos narius, ji traumatizavo ir visos Lietuvos šeimas – sugrąžino į sovietmetį, kai reikėjo gyventi nuolatinėje įtampoje, saugantis visur ir visada šmirinėjančių KGB agentų.
Tokie faktai sunaikina bet kokį žmonių pasitikėjimą savo rinktais valdžios atstovais. Toks grubus valdžios atstovų elgesys su tėvais atbaido nuo bet kokio noro turėti vaikų – tapti pažeidžiamu valdžios įkaitu.
