Mokslas ir mokslas, mokytis ir mokytis, šviestis, tobulėti… Kas žino istoriją, turi prisiminti, kad kiekvieni okupantai stengėsi įkalti, kad lietuviai yra tamsūs, nemokyti, prastai maitinasi, primityviuose namuose gyvena, primityvia kalba kalba ir vilki ne taip, o štai jie atneša šiuolaikinę kultūrą ir progresą. Vidurinėj mokytojai periodiškai ką nors pastatydavo prieš klasę ir kaltindavo tamsumu, tuo tarpu, kai pažangūs komjaunuoliai daro taip ir kitaip, kai mokslas įrodė…. O mokyti komjaunuoliai su užsidegimu vertė sodybas, kirviais daužė kuparus, degino audimo stakles ir kitus atsilikimo atributus, statė silikatinių plytų namus, tiesė kelius per kapines, iš antkapių gamino laiptus ir dėjo į pamatus, ir grožėjosi kylančiomis kolchozų fermomis…
Stebina tik tai, kad viduje prisiveisė dalis padarų, kurie ėmė kaltinti dalį tautos nemokytumu, tamsumu ir demonstruoti savo tariamą pranašumą. Nemokytumas nėra nei nuodėmė, nei trūkumas, nei gėda. Dar daugiau – Lietuvą ir pačią tautą per visą laiką išsaugojo ne mokyti, o kaip tik nemokyti žmonės. Mokytieji tuoj pradėdavo kalbėti rusiškai, vokiškai, lenkiškai, tapdavo paprastais parsidavėliais, tuo tarpu nemokytieji augino bulves, laikė vištas ir karves ir išliko lietuviais. Nemokytieji išaugino tuos, kurie nepasidavė nutautinimui ir atėjus laikui atstatė šalį.
Dabar matom, kaip istorija kartojasi – praėjo laikas, kai nemokyti stojo ir atkūrė Lietuvos nepriklausomybę, o štai mokytiems jų vaikams jau trispalvė asocijuojasi su tamsumu, mielesnė šešiaspalvė, jie plėšo tėvams akis dėl tolerancijos, garbina anglų kalbą ir gėdinasi to, iš ko kilo, ir lygiuojasi į tariamai pažangų pasaulį, nes „viskas pasikeitė“. Deja, niekas nepasikeitė – bulvės taip pat sodinamos pavasarį, o nukasamos rudenį. Ir beje, nemokytas bulvių auginimas visiškai kitaip, nei malimasis šiuolaikiniame „moksle“, nepažeidžia nei smegenų, nei širdies, nei savigarbos.
Linas Bitvinskas
Šaltinis: http://nyksciai.lt/