Tarybinių laikų propaganda buvo primityvi, bet šių – dar primityvesnė. Iš reanimacijos verkdami rašo laiškus vyrai, kad jiems kažkas neleido pasiskiepyti, anoniminės seselės pasakoja, kad mirštantys pacientai rėkia ant jų ir reikalauja neskiepyti (čia mirštantys), kiti mirštantys prisipažįsta, kad fiktyviai pasiskiepijo, antivakseriai tėvai smurtauja prieš slapta pasiskiepijusius paauglius ir t.t. Tai gėdinga propaganda su išgalvotomis istorijomis ir personažais.
Tiesa, būna ir šedevrų. Štai gavau prieš kiek laiko širdį draskantį pranešimą iš viešųjų ryšių agentūros apie tai, kaip migrantas bėgo nuo mirties, pavadinkim jį Abdula. Žinoma, jis nori likti gyventi Lietuvoje, yra darbštus, tėvynėje dirbo net kelis darbus vienu metu, o bėga nuo mirties. Istorija galima būtų ir patikėti, tačiau bėda, kad ją rašiusi viešųjų ryšių mergaitė ar berniukas turbūt buvo skaitę vienintelę knygą Žemaitės „Marti“ ir nusprendė istoriją sukurpti jos pagrindu. Taigi, klausykite, Abdula, pabėgo iš musulmoniškos šalies, nes jo tėvas – alkoholikas… Taip, teisingai išgirdote. Taigi tėvas alkoholikas pasakojime turi visus Žemaitės Vingio bruožus (tuo pačiu proga „užvežti“ ir tradicinei šeimai) – nedirba, smurtauja, terorizuoja šeimą, atima pinigus. Skaitant paaiškėja, nuo kokio gi mirtino pavojaus Abdula pabėgo palikęs savo darbus iš savo šalies. Ogi – nuo savo tėvo musulmono alkoholiko, todėl mes turėtume jį priimti. Atvirai sakant, na, mano galva, nieko kvailesnio sugalvoti neįmanoma, o jei sakytų, kad čia pats Abdula papasakojo, tai kokio reikia būti kvailumo tą tiražuoti?
Ne visi turi laiko tokiom analizėm, bet žmonės instinktyviai pradeda jausti fuflo ir makaronus. Blogiausiai, kad tai maišoma su realiomis žiniomis, o rezultatas – pasitikėjimas medijomis tik 20 procentų, atvirai sakoma, kad pasitiki tik valdančių partijų elektoratas. Jie bet kokią istoriją praris, svarbu, kad atitiktų ideologinę liniją.
Linas Bitvinskas
Šaltinis: http://nyksciai.lt/