Marcelijus Martinaitis užrašė:
„Per tas prancūziškas, per vokiškas,
per lenkiškas kalbas
kadai neapskalbtą jau numarinot Daukantą.“
Būsiu nepopuliarus, bet manau, Laisvės gynėjų dienos minėjimai, su dirbtiniu simboliu, su slaviškomis skanduotėmis, svetimomis vėliavomis, Mamontovu, kuris savo dainą išverčia ir dainuoja ukrainietiškai, yra tiesiog parodija. Kaip ir per ankstesnes polonizacijos, germanizacijos ir rusifikacijos bangas vėl turime nemažai žmonių, kurie pasiryžę būti bet kuo. Jie dar moka lietuviškai, bet jau seniai ne čia. Dar neseniai tokie traukė „Moi adres ne dom i ne uliza“, o jų vaikai ir anūkai šaukia angliškai „amazing“ arba slaviškai „slava“ ir žinoma jie turi svarbesnių tikslų negu Lietuva. Kai kurie atvirai piktinasi trispalve, Gedimino stulpais ir t.t.
Jie kelia neužmirštuolės žiedus su užrašu „Mes atsimename“. Ironiška, bet tik todėl, kad jie nieko neatsimena ir atsisako atsiminti. Istorija rodo, kad kai nelieka simbolių, kai nelieka kalbos, nelieka ir tautos, tuo pačiu – ir valstybės.
Linas Bitvinskas
Šaltinis: https://nyksciai.lt/