Šį kartą rimtai. Nepagalvojote, kodėl žmonėms taip patinka žiūrėti kaip gelbėjami gyvūnai, sakykim, koks benamis ar kankinamas šuo, kaip maitinamas, gydomas, kaip po to pasikeičia? O aš pagalvojau ir priėjau išvados – taip yra todėl, kad gyvūnui išties galima padėti. Taip yra, kad tavo įdėtos pastangos yra matomos. Gyvūnas priima pagalbą ar bent jau nesitiki, kad jis užmegs su tavimi kokį nors ryšį. Ko gi gali tikėtis iš šuns ar katino? Nebent, kad neįkąs.
Kitaip yra su žmonėmis. Turiu pasakyti, kad kartais pagalba yra net pavojinga tau pačiam. Neginčiju visų gerųjų iniciatyvų, tai tiesiog toks pastebėjimas iš patirties. Ko gero skaudžiausių smūgių sulaukiau būtent iš tų žmonių, kuriems padėjau – skyriau laiką, tam tikromis žiniomis pasidalinau, stovėjau kartu prie karsto, prie ligos patalo, vienatvėje,ar kai ko „prisidirbdavo“. Kol supratau, kad žmonės vis dėlto ne gyvūnai, gali ir įkąsti, ypač jei proga pasitaiko. Galbūt nuskambės paradoksaliai, tačiau šiandien priešų turėčiau žymiai mažiau, jei savo laiku būčiau susilaikęs nuo pagalbos.
Ar reikia padėti? Pasakyčiau, kad šunims ir katėms reikia padėti visiems, žmonėms – tik kai kuriems.
Linas Bitvinskas
Šaltinis: http://nyksciai.lt/