Visai rimtai. Kaip praleidau progą Selą pamušti

Jei galvojate, kai visokie chunveibinai grasina vienam ar kitam žmogui ar įstaigai (sakykim „Gustuko“ picerijai) yra tik parėkavimai, tai giliai klystate. Galvojate, kad žmonės išeina iš darbo, nutraukiami kontraktai ar uždaromos durys atsitiktinai. Šita visuomenės dalis naudoja jau atidirbta totalitaristinę užtildymo vakaruose techniką, kai už pažiūras ar už tai kad ko nors viešai nepalaiko buvo verčiami išeiti iš darbo profesoriai universitetuose, pramogų verslo atstovai, mokslininkai, gydytojai, sportininkai ir t.t. Rėkdami „Lietuvoje tilpsim visi“ jie rodo priešingą varintą – Lietuvoje nėra vietos kitiems nei jie.
Jau niekam ne paslaptis, kad kaip ir Rusijoje veiklą vykdo lietuviški trolių fabrikai, o chunveibinai ieško, kaip pakenkti nurodytam taikiniui. Sulaukiau skambučių dėl Selo, kad girdi, stotis groja Selo dainas su visa logine grandine – nepašalinate jo dainų, vadinasi palaikote Ukrainos okupacija, liaudis reikalauja ir t.t. Kai tiesiai paklausiau, ar siūlo Selą persekioti ir kaip jį persekioti, staiga ėmė mykti kaip rusų okupantų lakūnas, paimtas į nelaisvę – oi aš ne toks, oi aš tikrai ne, į nieką nešaudžiau, aš geras žmogus, dirbau pagal duotas koordinates…
Teko priminti, kad tas, kuris siūlo persekioti, skriausti žmogų, siekia, kad jis netektų darbo, pajamų, sveikatos, siekia padaryti kokių nors nuostolių kitam yra ne tik nuo komunizmo neišsivalęs brudas, bet ir nusikaltėlis. Mykė, mykė – aš gi nešaudžiau.
Dabar sėdžiu ir gailiuosi, tokią progą praleidau – o juk galėjau. Bet nieko, sakė dabar Paškevičių atakuos. Jei nespėsiu – bus ir kitų.
 
Linas Bitvinskas