Sėdžiu. Žiūriu į šunį. Verkiu.
Man apmaudu. Juk kaip buvo – iš pradžių užteko tiesiog vištienos. Paskui reikėjo šlaunelių mėsos. Dar paskui – krūtinėlės. Galiausiai priėjom iki kiaulės širdies, o šiuo metu – iki kiaulės širdies pakeptos ant sviesto.
Verkiu. Ne dėl šuns.
Juk iš pradžių užteko nepriklausomybės, paskui reikėjo vakarietiškos mašinos, dar vėliau – vakarietiško maisto, o dabar – ir vakarietiško atlyginimo. Kaip neverksi, kai supranti, kad esi kaip šuo?
Linas Bitvinskas
Šaltinis: http://www.silelis.info/
