Visai rimtai. Anapusinė Lietuva

Anksčiau galvojau, kad tik ekstrasensai gali mintis materializuoti. Pasirodo, mūsų teisėsaugoje tai realybė. Perskaičiau, kad Klaipėdos uosto vadovą atleido už tai, kad jis ateityje gali kažką padaryti, o vieną prokurorę ir verslininką nuteisė už tai, kad jie rengėsi prekiauti poveikiu…. 
Štai ji – anapusinė realybė, Lietuvoje jau baudžia ne už nusikaltimus, o už tai ką kas nors kada pagalvojo, pasikalbėjo ar galės padaryti. 
Perkračiau savo šiandienos mintis – o Viešpatie, visas Baudžiamasis kodeksas, du kartai iki gyvos galvos garantuoti. 
Dėl visa ko pareiškiu tiems, kurie skaito mano mintis, kad „prisysioti į batus“ tai ne ruošimasis suniokoti turtą , o metafora, „duoti į snukį“ – ne žmogžudystės planavimas, o frazeologizmas. O kai sukirbėjo „šitą be gailesčio priplosiu prie sienos“, tas tai tiesa – taip buvo, bet turėjau omenyje musę.