Anksčiau galvojau, kad tik ekstrasensai gali mintis materializuoti. Pasirodo, mūsų teisėsaugoje tai realybė. Perskaičiau, kad Klaipėdos uosto vadovą atleido už tai, kad jis ateityje gali kažką padaryti, o vieną prokurorę ir verslininką nuteisė už tai, kad jie rengėsi prekiauti poveikiu….
Štai ji – anapusinė realybė, Lietuvoje jau baudžia ne už nusikaltimus, o už tai ką kas nors kada pagalvojo, pasikalbėjo ar galės padaryti.
Perkračiau savo šiandienos mintis – o Viešpatie, visas Baudžiamasis kodeksas, du kartai iki gyvos galvos garantuoti.
Dėl visa ko pareiškiu tiems, kurie skaito mano mintis, kad „prisysioti į batus“ tai ne ruošimasis suniokoti turtą , o metafora, „duoti į snukį“ – ne žmogžudystės planavimas, o frazeologizmas. O kai sukirbėjo „šitą be gailesčio priplosiu prie sienos“, tas tai tiesa – taip buvo, bet turėjau omenyje musę.