Prieš 75-rius metus, 1945 m. liepos 22 d. Virtukų miške, esančiame netoli Lyduvėnų geležinkelio stoties, įvyko vienas reikšmingiausių būsimajam Lietuvos partizaniniam judėjimui mūšių – Virtukų kautynės. Mūšis tarp Lietuvos laisvės armijos (LLA) Žebenkšties Rinktinės Vanagų (partizanų) ir dviejų NKVD pulkų (1500 karių). Jis išskirtinis tuo, kad Liolių partizanų būrys, vadovaujamas Liudo Jankausko – Aitvaro lemiamu momentu prisiėmė visą ugnį į save, kad iš apsupties galėtų išsiveržti rinktinės štabas ir kiti trys Rinktinės štabo apsaugos būriai, kurių tarpe buvo būsimi visos Lietuvos partizanų, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadai Juozas Čeponis, Jonas Žemaitis, Petras Bartkus, Povilas Morkūnas, Jonas Venslauskas.
Bet pradžioje grįžkime į 1944 m. vasarą, kai Raseinių krašte kūrėsi LLA. Nors ir pagrįstai partizaninio judėjimo jėga didžiuojasi Pietų Lietuvos partizanais, bet Raseinių krašto partizaninis judėjimas savo mastais visiškai nenusileido Pietų Lietuvai.
1944 metų liepos mėn., besiritantis į Vakarus frontas kaip ir pirmajame pasauliniame kare įstrigo ties Dubysa, šį kartą 3-ms mėnesiams, nes ši gražiausia Lietuvos upė su savo stačiais slėnio krantais istorijos verpetuose ne kartą tapo skiriamąja linija tarp kariaujančių pusių, o upe tuokart tekėdavo ne vanduo, bet kraujas.
Ties Dubysa šia natūralia gamtine gynybine linija, analogiška Suomijos Manerheimo linijai, Lietuvos kariuomenė strateginiame plane direktyvoje ,,R“ buvo numačiusi 1940 metais susikauti su Raudonąja armija, deja, dėl pačių aukščiausių Lietuvos vadovų ir Kariuomenės vadų išdavysčių ir silpnadvasiškumo, vienai geriausių to meto Europos kariuomenei nebuvo duotas toks įsakymas.
Bet antrą kartą prie Raseinių artėjant barbarams iš Rytų ir įstrigus ties Dubysa, buvę Lietuvos kariuomenės žemesnių laipsnių karininkai, P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės kariai, šauliai, patriotiškas jaunimas turėjo laiko pasirengti kovai ir taip nuplauti 1940 metų Lietuvos kariuomenės gėdą. Vadovaujami Raseinių apskrities viršininko kapitono Juozo Gužaičio, Vakarų Lietuvoje sukūrė drausmingą ir griežtą karinę struktūrą -LLA su dviem padaliniais – Vanagais ( VS – veikianti kovinė struktūra) ir OS (organizacinė struktūra). Kiekvienas LLA prisiekdamas Vanagas, pasižadėdavo nepasitraukti iš kovos, tuo labiau pasiduoti gyvas priešui gyvas, už priesaikos sulaužymą laukė LLA Karo Lauko teismas.
Raseinių apskrities LLA vadovavo Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Čeponis, tai buvo be galo organizuotas ir kovingas karininkas. Jo sukurta rinktinė vienijo 1500 gerai ginkluotų ir patyrusių Vanagų.
Raseinių jaunimas, dar esant vokiečiams, į LLA stojo ištisais kaimais ir į partizaninį karą pradžioje žiūrėjo kaip į nuotykį. Juos, bejuokaujančius kaip jie ruošiasi mušti burliokus, vienas iš jų tarpo perspėjo, kad tai bus be galo sunkus ir pavojingas nuotykis, ir kad ne visi iš to ,,nuotykio” išeis gyvi. Tas organizuotas, ne pagal metus subrendęs jaunuolis buvo Petras Bartkus.
Vanagai jau kūrimosi metu ne kartą susikovė su apskrities gyventojus terorizuojančiais ir laukiančiais artėjančio fronto raudonaisiais partizanais, kuriems po tokių susidūrimų degdavo ,,vatinkos”.
Raseinių apskrityje 1944 – 1945 metais veikė keli didžiuliai LLA junginiai. Ariogališkis a .a. Antanas Stoškus – Raila, buvęs LLA karys, Lydžio rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, pasakojo, kad 1945 metų vasarą Paupinės miške į stovyklą susirinko ir savomis gurguolėmis suvažiavo 200 LLA karių. Daug vyrų, o ypač būrių vadų jojo ant savų žirgų. Miške buvo tvarkingai sustatytos palapinės, įrengta lauko virtuvė, iškasti apkasai ir lizdai kulkosvaidžiams bei minosvaidžiams.
Birbiliškės miške veikęs 800 Vanagų junginys, kurio vienam būriui vadovavo a. a. Kęstučio Kordušo senelis Benadas Kordušas, vadovaujamas karininko Antano Stašaičio 1944 m. gruodžio 5 d. užėmė Girkalnio miestelį. Keršydami baudėjai prieš Šv. Kalėdas, gruodžio 24 d. su gyventojais ir net su vaikais sudegino keletą Graužų kaimo sodybų. Atskubėję partizanai negailestingai atkeršijo, sudegindami visą karo mašinų vilkstinę su rusų kariais, kurie važiavo baudėjams į pagalbą. 1945 m. pavasarį šis partizanų junginys kovėsi su reguliaria kariuomene. Partizanus puolė net lėktuvai. Bet po visą dieną trukusių kautynių nieko nepešę, pasitraukė.
1944 m. gruodžio 16 d. didelės sovietų kariuomenės pajėgos puolė Paliepių Pušynėje ir Lapkalnio miške stovyklaujančius partizanus. Kautynėse dalyvavo apie 300 partizanų, kurie Paliepių Pušynėje buvo įsirengę savo bazinę stovyklą. Bet patyręs daugiau 100 kareivių nukautais, priešas atsitraukė, kaimuose žudydamas nekaltus, beginklius žmones.
Taigi pirmieji mūsų krašto partizanų mūšiai priminė susirėmimus karo frontuose. Kautynėse žūdavo nemažai partizanų, tačiau baudėjų kariauna patirdavo kelis kartus didesnius nuostolius ir būdavo priversta pasitraukti. LLA karių pirmieji veiksmai buvo puolamieji. 1944-1945 metais ir nevienkartinis Seredžiaus, Šimkaičių, Girdžių, Vadžgirio, Gaurės, Batakių, Girkalnio, Pernaravos, Grinkiškio, Liolių miestelių užėmimas buvo atsakymas į čekistų kariuomenės vykdomas masiškas nekaltų žmonių gaudynes ir žudynes. Užėmę miestelius, partizanai išlaisvindavo kalinius, sunaikindavo tremiamų žmonių sąrašus, likviduodavo skundikus ir stribus.
1945 metų liepos mėn. pradžioje, vadovaujami Žebenkšties rinktinės vado kapitono Juozo Čeponio, užėmė Biliūnų ligoninę ir išlaisvino būsimąjį, pirmąjį Jungtinės Kęstučio apygardos vadą aviacijos ltn. Juozą Kasperavičių – Visvydą. Kartu su būsimu vadu pas partizanus pasitraukė ir Visvydą gydžiusi medicinos seselė Janina Čepaitė.
1946 metų vasario 10 d., kai vyko rinkimai į SSSR AT, Jono Žemaičio vadovaujami partizanų būriai užėmė Alėjų, Ginčaičių, Rimkiškių rinkimines būstines, išvaikė rinkimines komisijas, sunaikino dokumentus ir biuletenius. Mūšių metu buvo nukauta kelios dešimtys enkavadistų, saugojusių būstines.
Taigi partizanai iki 1946 metų pilnai kontroliavo situaciją visoje Lietuvoje, išskyrus miestus, kur slėpėsi okupacinės struktūros su visais kolaborantais.
Okupantai, kad galėtų apginti savo okupacines administracines struktūras, kiekviename valsčiuje įkurdino 120-150 karių įgulas ir iš kaimo „padugnių“ užverbavo po 20 stribų, kuriems nepaskyrė jokio atlyginimo, o tai reiškė, kad šitiems tautos išgamoms buvo duotas leidimas patiems ,,užsidirbti”, t.y. plėšikauti. Stribai su kaupu pateisino okupantų viltis. Jie visokias būdais stengdavosi įtikti priešui, buvo labai žiaurūs su gyventojais ir ypač – su patekusiais į nelaisvę partizanais.
Dzūkijos partizanas, jau a.a. Juozas Petraška man pasakojo, kad, kai po nepavykusio susisprogdinimo, jį, apdujusį nuo sprogimo bangos, ištraukė iš slėptuvės, tai stribai kaip šakalai puolė spardyti, o rusas karininkas juos atstūmęs, davė cigaretę.
Rusų karininkai, ypač tie, kurie buvo dalyvavę kare, labai gerbė Lietuvos partizanus. 1945 – 1946 metais dažnai būdavo taip, kad rusų kariai, dalyvavę apsupimuose, taikiai išleisdavo Lietuvos partizanus, nes niekas nenorėjo mirti svetimam krašte.
Apie Lietuvos partizanus ir dabar buvusiose sovietinėse respublikose vaikšto legendos ir manęs dažnai klausia, ar Lietuvoje dar yra ,,lesnych baratjev” (miško brolių).
Bet grįžkime prie Virtukų mūšio. Po Juozo Kasperavičiaus, būsimo savo vado, išlaisvinimo iš Biliūnų ligoninės, LLA Žebenkšties rinktinės vadai kapitonai Juozas Čeponis, Jonas Žemaitis ir Petras Bartkus nusprendė, kad reikia suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius, nes Pietų Lietuvos partizanai jau buvo susivieniję į apygardas (šių metų liepos 19 d. sukanka 75 metai, kai Pietų Lietuvoje buvo įkurta Tauro apygarda). Tuo tikslu rinktinės štabas su 4 apsaugos būriais persikėlė iš Bedančių miško į Virtukų pušyną, Kelmės valsčiuje ir ten įrengė stovyklą. Stovykla buvo gerai įtvirtinta: stovyklos žiedinei gynybai įrengti viso profilio apkasai su bunkeriais ir ugnies taškais. Raseinių LLA Vanagai jautėsi užtikrintai, bet neįvertino to, kad rinktinę, kurią sudaro beveik vieni Lietuvos karininkai, jau seniai seka ir medžioja didelės NKVD jėgos.
Taigi, 1945 m. liepos 22 d., 10 val. 2 NKVD pulkai apsupo Virtukų mišką. Patyrusių vadų Juozo Čeponio, Jono Žemaičio ir Jono Venslausko, kuris buvo kariavęs Rytų fronte, vadovaujami Vanagai 3 valandas sėkmingai atmušinėjo priešo atakas. Bet juos ištiko ta pati bėda, kaip ir visus Lietuvos partizanus – po kelių valandų kautynių išseko šovinių ir granatų atsargos. Kai partizanui likdavo viena granata arba vienas šovinys, buvo tik du keliai: nepasiduoti gyvam ar bandyti veržtis.
Kapitonas Juozas Čeponis, matydamas, kad baigiasi šoviniai, įsakė atsitraukti. Atsitraukimą dengti savanoriškai stojo Liolių būrys, vadovaujamas Liudo Jankausko – Aitvaro. Žuvo jis pats ir jo būrio partizanai – Janina Čepaitė, kuri padėjo iš Biliūnų ligoninės išvaduoti Juozą Kasperavičių, Elena Gailiūtė, Viktoras Gailius, Alfonsas Jankauskas, Janina Elsbergaitė, brolis ir sesuo Rutkauskai, Ona Lukošiūtė, Benediktas Venslauskas, Kazys Globys, Petras Markevičius, broliai Pranas ir Antanas Linkai.
Galvas mūšyje paguldė 3 kartus daugiau NKVD – tų. Apylinkės žmonių pasakojimais, iš mūšio lauko sužeistuosius ir nukautuosius vežė ne viena mašina. Nors NKVD ir stribų būriai kelias dienas naršė apylinkes, tačiau pasitraukusiųjų partizanų pėdsakų jiems nepavyko rasti. Po Virtukų kautynių rinktinė mažais būriais, pasitraukė nuo Dubysos į miškus, esančius arčiau Šiaulių.
Išniekinti partizanų ir apnuogintų merginų kūnai buvo numesti Raseiniuose prie ,,Žemaičio”. Kaip pasakojo kapitono Juozo Čeponio bendražygis a. a. Steponas Bubulas, tuo metu iš sovietų užimtos Klaipėdos į Vilnių per Raseinius keliavo sovietinė taip vadinamoji 16-oji lietuviškoji divizija. Pamatęs tokį vaizdą, vienas jos vadų Kazimiero Motiekos tėvas Vladas Motieka, perpykęs asmeniškai vos neiššaudė Raseinių stribų. O kad jis taip galėjo pasielgti, liudijo tos divizijos kariai, nes V. Motieka Rytų fronte taip pasielgdavo su tais kariais, kurie atsisakydavo kilti į iš anksto pasmerktą ataką, kai juos šienaudavo vokiečių MG kulkosvaidžių ugnis. Taip pirmosiose kautynėse ties Oriolu žuvo 90 proc. divizijos karių lietuvių, kurių dauguma buvo idėjiniai komunistai.
Partizanų kūnai buvo staigiai paslėpti ir po atpažinimo procedūrų užkasti Vedeckio ąžuolyne, netoli Raseinių, kur 1945 m. buvo įsikūrusi NKVD būstinė, į artilerijos sviedinių išmuštas duobes.
1990 m. pagal ąžuolų kamienuose išpjautus kryžius, 3-jose duobėse mums pavyko atrasti 10 palaikų, tarp jų – moters palaikus, o prie jų, mėlynų karoliukų rožinį. Galbūt tai buvo Biliūnų ligoninės seselės Janinos Čepaitės palaikai? Deja, belieka spėlioti, nes mokslas 1990 m. dar nebuvo pažengęs taip toli, kad būtų buvę galima nustatyti tapatybę.
Visus 1990 metais atrastus partizanų palaikus mes iškilmingai perlaidojome Raseinių kapinėse, netrukus šalia jų atgulė ir LLA pirmasis Raseinių apskrities partizanų vadas, kapitonas Juozas Čeponis. Tai jo išmintingo ir ryžtingo vadovavimo dėka visos Lietuvos partizaniniam judėjimui bei Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui (LLKS) buvo išsaugoti tokie vadai kaip LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis – Vytautas, LLKS Tarybos Prezidiumo narys Petras Bartkus – Žadgaila, vienas paskutinių Kęstučio apygardos vadų Povilas Morkūnas – Rimantas.
Visi jie iki galo įvykdė LLKS devizą: Atiduok Tėvynei, ką privalai! ir LLA kario duotą priesaiką – nepasiduoti gyviems.
Be abejonės Vedeckio ąžuolyne guli dar ne vieno neatrasto partizano palaikai, todėl šis ąžuolynas turi būti labai gerbiamas ir saugomas. Deja, nuoroda į jį nušiurusi ir neteisinga. Be to ji turėtų skambėti: ,,…ne komunistų ir jų kolaborantų…“, bet ,,… okupantų ir jų kolaborantų…“, nes visi Lietuvos komunistai be išimties buvo kolaborantai, nes tai okupantų įkurta partija. Šio skydo kūrėjai kažkodėl bijojo žodžio okupantai?
Raseinių kapinių nuorodoje taip pat nėra paminėta, kad čia palaidotas vienas iškiliausių Lietuvos partizanų vadų kapitonas Juozas Čeponis.
Ir kas skaudžiausia, Kryžkalnyje apie LLA Žebenkšties Rinktinę, nuo kurios užgimė visas partizaninis judėjimas Raseinių apskrityje – nei žodžio.
Todėl mūsų dar laukia daug darbo, kad tinkamai ne tik trinkelėmis, gelžbetoniu ir trumpaamžėmis skardomis, pagerbtume Raseinių krašto didvyrius.
Nuotraukose:
no images were found