Vėlinės – mirusiųjų šventė

Per Vėlines gyvieji eina aplankyti mirusiųjų, o prietaringi tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Ko gero, nieko žmonės taip nebijo, kaip numirėlių, todėl tos stiprus jų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Pagonybės laikus siekianti Vėlių pagerbimo šventė buvo rengiama rudenį, nuėmus lauko derlių. Anot etnografų, mirusiųjų protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms.

Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Lietuvoje anksčiau nedegdavo kapinėse žvakučių, bet ruošdavo vaišes, kviečiant į jas mirusiuosius. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai, manant, kad ugnis pritraukia vėles. Žvakių deginimas daugiau skirtas patiems gyviesiems, taip manant jog susitaikoma su mirusiaisiais.

Šiandien vienas iš pagrindinių šventės atributų, aplankyti kapus, susitikti prie artimųjų kapų aš anksto susitarus su šeimos nariais, artimaisiais, pabūti bendrystėje. Prieš Vėlines ar net Vėlinių dieną sutvarkomi kapai, puošiami gėlėmis, akmenėlių skalda, kaimuose išlaikyta tradicija apie kapavietę naujai papilti smėlio. Net ir netikintys laiko pareiga šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusiperinusiems žmonėms. Tai visų mūsų susitelkimo ir rimties diena, vykdant tėvų ir protėvių priesakus atminti mirusiuosius, kurie išėjo netoli, tik į sunkiai įvardijimą būvį: anapilį, dausas, nežinomybę, gretutinį pasaulį ar pan.

Mūsų protėvių įsitikinimu, Vėlinių dieną buvo pavojinga vykti į kelionę, eiti naktį iš namų, ginti gyvulius ir palikti juos nakčiai lauke. Per vakarienę šeimyna prie stalo melsdavosi, valgė tylėdama, o netyčia nukritęs maistas paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Kadangi mirusieji ir toliau buvo laikomi šeimos nariais, nakčiai palikdavo maisto, nes tikėta, jog per maistas buvo jungtis su bendrais šeimos reikalais. Kitą dieną maistą išdalindavo elgetoms, kuriuos lietuviai gerbė, laikė juos mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkais, prašė melstis už artimuosius.

Žmonių gyvenimas atitinka gamtos ritmą: gimsta, užauga, pasensta ir miršta, todėl Vėlinės vėlyvą rudenį visiškai įprasmina žmogaus ir gamtos gyvavimo ciklą. Atgyjantys keliai keleliai, vedantys į kapines, tylūs pasilabinimai su nepažįstamais, grėbliukų ir šluotų šiurenimas ir susikaupusios chrizantemų galvelės atlaikyti šalną ,- toks mielas lietuvių bruožas ir įprotis tvarkant kapines. Žvelgdami į žvakių liepsną akimirksnį užmirštame save, susiliejame su praeitimi ir ateitimi, kurios nežinome, pajuntame pasaulio trapumą ir daromės geresni.