Artėjant Užgavėnėms juokauta, jog tiesiog nelogiška rengti šią šventę, nes ką gi „varyti iš kiemo“ – žiemos tai nėra. Bet tokios gražios tradicijos juk neatsisakysi. Ypač galimybė tapti neatpažįstamu persirengėliu vilioja vaikus. Jie ir pradėjo Užgavėnes Nemakščiuose eitynėmis ir miestelio įstaigų lankymu. Nemakščių dienos centro vaikams persirengti padėjo ir lydėjo bendruomenės pirmininkė ir socialinio darbuotojo padėjėja. Mažieji lankomus žmones linksmino šmaikščia prakalba, daina ir rateliais. Suaugę Nemakščių ir kaimyninių bendruomenių žmonės irgi įpratę netingėti susikurti kokią įdomią aprangą, rinktis į būrį ir pasilinksminti. Rodos, pati gamta, vis liūdinusi gausiu lietumi ir stipraus vėjo gūsiais, nutarė vasario 25 d. vakare ilsėtis ir pasižiūrėti, kaip siaučia nemakštiškiai.
Daugelis atsiliepė į kvietimą ateiti kaukėtiems. Nemakščių, Pašešuvio, Mažosios Viduklės, Užkalnių bendruomenės paruošė ir programą, tad ne tik renginio vedėja bei tradiciniai personažai Lašininis ir Kanapinis rūpinosi kurti nuotaiką ir šurmulį, kad išjudintų tuos, kurie čia labiau tikėjosi pabūti žiūrovais. Žinoma, svarbus vaidmuo teko ir grupės „Nemakščių vyrai“ grojamai muzikai, šmaikščioms dainoms, vadovavimui šokant rateliusir azarto palaikymui atitinkamomis melodijomis, kai rungtyniauta.
Štai susirinkusius linksmina tik iš balso atpažįstama Nemakščių bendruomenės pirmininkė Regina Pratašienė. Originaliu „mažų žmogučių“ šokiu prikausto dėmesį Pašešuvio šaunuoliai, ritmingu folkloriniu prasisuka gausi Mažosios Viduklės grupė. Visą laiką aikštėje zuja Lašininis ir Kanapinis, šurmulį į tvarkingą veiksmą rikiuoja renginio vedėja. Būtent ji suburia dvi mažųjų dalyvių komandas, kurios, ilgakotėmis šluotomis varydamos į vartus kamuolį, spręs amžinąjį Kanapinio ir Lašininio ginčą. Labai „elegantiškai“ tokios rungtynės pakeičia anksčiau mėgtas tiesiogines personažų imtynes. Dabar šie stoja tik saugoti savo vartus. Ir čia, ir minimiems veikėjams čiuožiant lentinėmis „slidėmis“ – lygiosios.
Sudeginta Morė, seniūnas atneša prie laužo krepšį malkų, ant kiekvienos pliauskos užrašyta kokia nors yda: pavydas, apkalbos,pyktis, storžieviškumas, šykštumas, apsileidimas ir t.t. Seniūnaičiai šį blogį sumeta į laužą, taip „išvydami“ gražiai gyventi trukdančias ydas.
Kai maži ir dideli, kaukėti ir ne prisišoko, sušilo ir gal kas jau pavargo, seniūnas Remigijus Laugalis ėmė dalinti šventę kūrusiems bendruomenių žmonėms, rėmėjų šeimai Reginai ir Antanui Pratašiams dovanas. Iš Lašininio kraitelės ėmė dešrų rinkeles, kumpį, Kanapinis geriems žmonės skyrė vaišes pagal „savo išgale“ – džiuvėsių pakuotes.
Kol visa tai vyko aikštėje, dideliuose katiluose garavo sriuba, pukšėjo plovas, kepė įprasti lietiniai ir šalia gražiai susukti blynai, vien savo užrašu kažką skanaus žadėjo „Kanapinio užkandinė“. Tai jau minėtų bendruomenių gabių kulinarų pastangos. Nors niekas neatėjo alkanas, šeimininkių kviečiami, gardžių kvapų viliojami, renginio vedėjos raginami, šventės dalyviai vaišinosi, vertino skonį, dėkojo šeimininkėms. Ištuštėję katilai, keptuvės buvo lyg maistą gaminusiųjų triūso įvertinimas. Tik, kaip liaudies išmintis teigia,batsiuvys lieka be batų, taip ir viskuo pasirūpinusiai šventės vedėjai tik vienas šaukštas sriubos bekliuvo… Kai visko buvo su kaupu, ji gardžiuotis neturėjo laiko.
Kaip sakė šventės pabaigoje seniūnas, šis triukšmingas susiėjimas eilinį kartą paliudijo nuoširdžią žmonių bendrystę, norą ir gebėjimą įnešti savo indėlį puoselėjant krašto tradicijas, turtinančias mūsų kasdienybę.
Teksto autorė Živilė Lembutienė
Teksto nuotraukos Linos Radžienės
no images were found