Lygiadienis Kejėnuose, kur ošia ąžuolai, kur sklando protėvių dvasia, kur čiurlena Šventupio upelis. Susirinkome visi tie, kuriems rūpi tradicijos, istorija, gamta, kuriems skauda, kurie myli… Džiugu, kad nereikia kviesti ir įrodinėti. Juk švente Kejėnų archeologiniame komplekse vyksta daugiau kaip 10 metų. Tai tradicinis Palukščio ir Milašaičių kaimų bendruomenių Pavasario lygiadienio renginys. Kaip ąžuolas negali augti be šaknų, taip ir tauta- be istorijos, be pagarbos, be tradicijų.
Mūsų renginyje dalyvavo Raseinių rajono meras Algirdas Gricius, vicemerė Gitana Rašimienė, ilgametis Rajono tarybos narys, Gėluvos kaimo bendruomenės pirmininkas Jonas Vazgys, VVG „Raseinių krašto bendrija“ vadovas Vincas Blinstrubas, mūsų nuolatinis pagalbininkas ir talkininkas Paliepių girininkas Vytautas Bulota, bendruomenių pirmininkai, draugai su šeimomis ir vaikais. Visus nustebino ir pradžiugino naujojo judėjimo „Pilietiškas pasirinkimas“ rajone narių dalyvavimas. Pasipuošę savo judėjimo ženklu, jie aktyviai įsijungė į bendrą renginio šurmulį. Kasmet šventeje dalyvauja ir nuoširdžiai talkina Girkalnio mokytojai ir moksleiviai. Visu veiduose švietė šypsenos ir puiki pavasariška nuotaika. Tai renginys, kuriame ateinantys atsineša šypseną, šilumą, meilę istorijai, gamtai ir šiai vietai- Kejėnu piliakalniui.
Lygiadienio ženklas,- simbolis- kuriame rombas, dirbamos žemės laukas. Virš jo žirgeliai – mitinių dvynių žirgai ašvieniai, traukiantys Saulės vežimą į Dangaus kalną. Ženklo simetriškumas reiškia pusiausvyrą. Tai diena, kai visuose Pasaulio taškuose diena lygi nakčiai; šviesa – tamsai. Tai virsmo metas, kai blogosios jėgos pralaimi užleisdamos vietą gėriui, kylančiai Saulei, šilumai. Pavasarėja… Ir mes nutarėme pagreitinti jo atėjimą. Žadinome pavasarį – prausėmės apeiginio Šventupio upelio vandeniu. O kas neturime noro atjaunėti! Užkūrėme Perkūno pavasarinę ugnį, kuri šildė orą, sudegino visas blogas mintis ir nesėkmes. Ūkininkai „žadino“ grūdus,- maišydami, kalbėdami, džiaugdamiesi būsimu derliumi. Ėjome ratu aplink laužą, dainavome liaudies dainas, šokome, žaidėme senovinius žaidimus. Šventupio slėnyje plačiai nuskambėjo ir nuvilnijo „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, „ Už Raseinių ant Dubysos“ , „Augo kieme klevelis“ ir kitos dainos.
Suvažiavę vyrai ir vaikai aktyviai meistravo inkilus. Jiems vadovavęs girininkas Vytautas Bulota mokė kaip pagaminti patį inkilą. Ypač tai domino vyrus, kurie noriai traukė iš besisukančių ratelių link dūzgiančių pjūklų. Drąsiausi pasišovė, naujai pagamintus ir moksleivių atvežtus inkilus, čia pat pakabinti.
Kaip ir saulė, ratu ratu, taip visas mūsų gyvenimas gamtos ritmu – nuo Pavasario iki Rudens Lygiadienio, nuo Šv. Kalėdų iki Velykų.
Visus linksmino ansamblio „Degulė“ moterys ir kapela „Milašaičių kaimo bernai“ . Tradiciškai paleidome dangaus šviesulius, kartu pasiųsdami linkėjimus kitoms Raseinių rajono bendruomenėms. Dar ilgai mums grojo „Milašaičių kaimo bernai“. Vaišinomės tradicine Palukščio dvaro koše, džiaugėmės buvimu, bendryste, nuostabiu oru ir neskubėjome skirstytis. Kaip sakė Gėtė „Gamta juokauti nemėgsta. Ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta…“ Susimąstykime. Padėkime Žemei ir vienas kitam. Tapkime nuolatiniais Žemės globėjais.
Gražina Pečkaitienė
no images were found