Ar jums neatsibodo, jog Jūsų vaikus moko ir ugdo stumdomas, žeminamas mokytojas, vilkintis skuduryno rūbais, į kurį kiekviena poniutė, papūtusi lūpytes, valosi kojas? Ant jų galvų krenta šeimų, namų ir gatvės nuodėmės, jie atsako už Jūsų vaiko gyvybę ir sveikatą. Kam Jūs ją patikėjot? Europos ubagui, kad jis užaugintų dar vieną Europos ubagą.
Vargu ar padės mums Kastytis Kerbedis, net ir padainavęs šį kupletą… Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) paleistas traukinys, kaip kažkada išsireiškė Prūsijos imperatorius, virto traukiniu be stabdžių, riedančiu pagal kieno tik nori užsakymą: Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulinio banko ar neaiškių plėtojančių organizacijų, į kurias norima patekti, užsakymą.
Bet ten nėra nei Lietuvos vaiko, nei juos mokančių mokytojų, lopšelių-darželių darbuotojų ir kitų asmenų, vedžiojančių vaikus, interesų. Ir, kaip su gailesčiu pastebėjo LŠĮPS pirmininko pavaduotojas Ramūnas Znutas po derybų su ŠMM, kad šiai institucijai visiškai nerūpi nei mokytojas, nei mokinys, nei ugdymo kokybė, kuria kaip vėliava mojuojama, kai reikia sumenkinti ir taip jau sutryptą bei pažemintą pedagogą ar „prakišti“ eilinę aferą.
Jausmas toks, kad mes neturim savo valstybės, ji nepriklauso mums, nepriklauso ir Lietuvos ateičiai – vaikui. Demokratija vaidinama tik tiek, kiek reikia papūsti miglą į akis, užtušuoti pasaulinio lygio turgų, kuriame perkama ir parduodama vaikystė. Kaip jums skamba derybose turginiai išsireiškimai, „pigus ir brangus vaikas“, „kvadratinių metrų poreikis mokiniui“. Man skamba kraupiai, kai vienam vaikui skiriamas dviejų vištų plotas, o skaičiuojant vienam mokytojui tenkančių mokinių skaičių, visuomet, lyg netyčia, įsivelia aritmetinė klaida.
Internautai pakvietė
Humoro nestokojantys internautai pakvietė ŠMM ministrę Jurgitą Petrauskienę birželio mėnesį į mokyklos suolą, nes atėjo laikas parodyti ir savo žinias. Pageidautina vilkėti sintetinę uniformą. Manau, tuo viskas pasakyta. Šokant pagal svetimą dūdelę visuomet išmintis išgaruoja. Mokytojams neturi rūpėti mokslo metų ilginimas, nes jie ir taip dirba, bet mamoms ir tėčiams – taip. Nors bandoma įrodyti, kad esame „minkštos galvelės“ vaikų kraštas, kurie neskaito, nerašo – tik užsieny į aukštesnę klasę juos kažkaip įrašo (tikriausiai iš pasigailėjimo), iš tikrųjų yra kita bėda. Neliko antramečiavimo, kurso kartojimo, pasirinkimo mokytis profesijos nuo aštuntos klasės.
Nemotyvuotų vaikų visada buvo, bet juos mokėme tol, kol jie išmoko, o ne padovanojome atestatą visiems, be jokios atrankos, ir tam mokslo metų ilgumas neturi jokios įtakos. Gerbtinas B. Burgio požiūris, kad motyvacijos stoka ateina iš valdžios, nes ten patenka žmonės ne todėl, kad gerai mokėsi. Valstybė pati sukūrė demotyvacijos sistemą, pasodindama į ministeriją arogantiškus prasisiekėlius, kurie tikrai neblizgėjo ir dabar nestebina savo žiniom.
Beje, Vokietijos mokinių atostogų grafike, kurį paslaugiai atsiuntė ten dirbantys buvę kolegos, mokinių atostogos už mūsų ugdytinių kur kas ilgesnės. Oi, įtiksim tarptautiniams spekuliantams atėmę iš pradinuko teisę galvelę pailsinti. Galvoje kirba vieno disidento mintis – „jums gali tekti atsakyti už vaiko ašaras. Istorijoje kartais nutinka teisingų dalykų“.
Namas pradėtas statyti nuo stogo
Kiekvienas mokytojas ar su mokykla susijęs sveiko proto bendrapilietis pasakys, kad švietimo reforma daroma ne nuo to galo. Tikrinti reikia tai, ko mokome, o mokyti tai, ko reikės gyvenime. Mokytojai praktikai šaukia, kad mokymo turinys turi būti pakeistas iš esmės, peržiūrėtas ir pritaikytas naujam laikmečiui. Gana užsiiminėti „zuikių medžiokle“ ir egzaminine loterija, o išanalizuoti tikras prastėjančio neraštingumo priežastis, kartu įvardinant ir tikrąsias. Gal tada ginti lėbavimo renginiuose susirinks mažiau tautiečių ir daugiau ateis ginti savo vaikų.
Egzaminų sistema paseno, ji tokia paini ir neadekvati, jog virsta keistoku grotesku. Pasitikėjimas mokytoju nulinis, o mokytojų „malimo“ aparatūra veikia be priekaištų – vėl girdime balsus, kad dar 10 tūkst. mokytojų turim paleisti „šunims šėko pjauti“.
Neseniai kalbėjausi su tokiu pedagogu – jo niekas nepriima į darbą, nes darbdaviui atrodo beviltiškai sugedęs, per daug sąžiningas, per daug žino įstatymus ir per daug stropus. Lietuva per metus atsikrato 6 tūkst. mokytojų… Ar užteks švietimo slibinui šio kąsnio ir kada bus pasakyta „stop“? Grubiu skaičiavimu, Lietuvos mokyklas jau paliko per 29 tūkst. vaikų vedlių. Ir nebūtinai netikusių. Štai jums dar viena neraštingumo priežastis – išėjo karta, kuri mokė skaityti ir rašyti…
Etatinio apmokėjimo vingiai
Vyksta derybų dėl etatinio apmokėjimo modelio parodija. Net ir kaimyno katinui aišku – jei murzių keturis kartus daugiau nei rainių, tikrai laimės murziai. Ypač jei jie susitarę, angažuoti ir turintys savų interesų. ŠMM pusei atstovauja net 8 derybininkai, o 27 tūkst. pedagogų atstovauja tik du profsąjungų atstovai iš penkių socialinių partnerių statusą turinčių organizacijų. Skaičiavimo sistema labai įdomi, pagal anekdotą – „kas sukčiaus, tam į tą ilgą ryžą snukį“. Turi būti 7 balsai „už“, žinoma, ir būna, kad ir koks kvailas pasiūlymas būtų. O stebint net juokas ima, kai derybininkas ateina tik rankos pakelti, nes nei supranta, nei bando suprasti kodėl ir kam to reikia.
Paskutinėse derybose juokingai atrodė ŠMM darbuotojai, kurie pabalsavę išbėgo savais reikalais ir toliau nedirbo grupėje. Įdomu kaip jie kitą kartą balsuos, gal pagal pirštų spragsėjimą? O ministrės patarėjas, pasikeitus jo statusui, turėtų nebedalyvauti šioje grupėje, bet toliau balsuoja prieš permainas etatiniame apmokėjime.
Jau dabar ryškėja, kad modelis, kurį siūlo ŠMM, bus prastumtas nedarant radikalių, mokytojams naudingų permainų. Tai bus ta pati mergelė su suplyšusia, ES skuduryne pirkta, suknele ir ta mergelė vėl bus paskutinė Europoje. O žodis „paskutinė“ lietuvių tautosakoje turi labai įvairių reikšmių.
Ypač neramina etato struktūra, kur kaip Pilypukas vis išlenda skaičius 24, tuo užkraudamas mokytojui didesnę neapmokamų darbų naštą. Etato suskaldymas – tai akmuo po kaklu mažų mokyklų pedagogams. Taigi viskas lieka kaip buvę: varganas atlygis, tas pats vergiškas statusas ir krūva neapmokamų pareigų.
Būtų smagu jei pedagogai nedirbtų darbo už kurį nemokama, bet galiu prisiekti, atsiras šimtai ragintojų besibeldžiančių į sąžinę, jog mokytojas tai privalo, nes jis, žinote, mokytojas, apspjautas nusivalyti ir su šypsena pasakyti – ačiū tėvynei. Ir kur mes tai girdėjom? Jei niekas nesikeičia, tai kam ta reforma? Jau tapom biudžetininkais su mažesniu nei anuo koeficientu. Ar reikėjo tos painiavos? Nebent miglai pūsti kol bus gvelbiami ES paramos milijonai.
Derybos dėl švietimo kolektyvinės sutarties pakibo ant plauko
Jos nepakibo. Jos ant to plauko kabo nuo pradžios ir tik naivuoliai gali tikėtis postsovietinėje valstybėje normalaus dialogo. Greičiau profsąjungas užkas Gedimino kalne kaip 1863 metų sukilėlius. Finansų viceministras Darius Sadeckas paskutiniame susirinkime labai rafinuotai pareiškė žinomą tiesą, jog švietimui ženklesnio finansavimo padidinimo nėra pagrindo tikėtis. O kur tas pagrindas dingo? Visi susitarimai, Aukščiausiojo teismo įpareigojimai atstatyti Konstitucijos garantuotą teisingumą šalies pedagogams – nėra pagrindas, didėjantis šalies BVP, infliacija ir kainų augimas – ne pagrindas, ES reikalavimas, skirti 6 proc. nuo BVP švietimui – irgi nėra pagrindas. O kažkokia ten plėtros organizacija – šventa karvė, šventesnė už šalies Konstituciją. Jūs cinikai ponai, ir ne bet kokie, o tarptautinio masto demagogai ir sukčiai.
Taigi atėjo laikas tą plauką kirpti, pagaliau profsąjungos paskelbė, jog stabdo derybas, o tai reiškia, kad pradedame masines protesto akcijas. Artėja vasara, o vasarą mūsų ŠMM visuomet krečia kiaulystes. Taigi startas duotas, jei norime rugsėjy turėti savo namus, juos reikia apginti.
Žemaičių dėmesiui – nuo Trakų pas mus pareina meška. Žinoma, ne prieš gerą, bet ji mūsų simbolis. Vyniokime vėliavas ir einam meškos pasitikti.
Tėvai
Šįkart kreipiuosi į tėvus. Ar jums neatsibodo, jog Jūsų vaikus moko ir ugdo stumdomas, žeminamas mokytojas, vilkintis skuduryno rūbais, į kurį kiekviena poniutė, papūtusi lūpytes, valosi kojas? Ant jų galvų krenta šeimų, namų ir gatvės nuodėmės, jie atsako už Jūsų vaiko gyvybę ir sveikatą. Kam Jūs ją patikėjot? Europos ubagui, kad jis užaugintų dar vieną Europos ubagą.
Atėjo laikas sustatyti viską į savo vietas ir ginti savo šeimos narį – mokytoją, kartu ginti ir savo vaiką taip, kaip apgynė Estijos tėvai ir piliečiai, paralyžiavę Taliną. Pareikalaukite savo vaikui tinkamų, atitinkančių laikmetį ir išvalytų nuo perteklinio balasto, programų, bei deramo užmokesčio savo vaikų vedliams. Jie ne dantų krapštukus drožia, o augina ir nuo svieto bjaurasties saugo Jūsų ir šalies ateitį.
Juokinga, kai noras gerti tapatinama su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, o laisvė vaikui augti deramoj aplinkoj ir gauti tinkamą išsilavinimą paliekama likimo valiai. Gal nors kartą mitinge sulauksime ne burnojimo, o tikros paramos. Jei Jums rūpi Jūsų vaiko ateitis – Jūs ateisite. Nes traukinys sustos tik išardžius bėgius.
Judyta Tekingunduz, LŠĮPS Mažeikių raj. susivienijimo pirmininkė
Šaltinis: http://lsips.lt