Stogo vagies kepurė dega?

Praeitame laikraščio numeryje rašėme apie itin įžūlią vagystę Kaulakiuose, kuomet pačioje gyvenvietės širdyje nuo aukščiausio jos pastato buvo pavogtas vario skardos stogas, bet niekas to nematė, niekas negirdėjo, o ir policija, jau praėjus pusmečiui po vagystės, jokių gerų naujienų visuomenei neturi.

 Save atpažino

Pasakojimą baigėme mažyte viltimi, kad „pareigūnai vis tik pagaus niekdarius. Tai turėtų būti ir jų garbės reikalas – juk ne šiferio lakštą nugvelbė, o visą stogą pačioje matomiausioje ir sunkiausiai prieinamoje vietoje.“ Tačiau vilties, kad atsilieps galimas vagis, tikrai neturėjome. Kur jau ten… O jis ėmė ir paskambino į redakciją. Pats. Barėsi, kad mes savo rašinyje visokių neteisybių pripaistėme, kad dabar jį kaimynai užgaulioja ir tiesiai į akis vagimi vadina, kad seniūnas į jį skersakiuoja, kad viskas ne taip buvę, kad… Trumpiau sakant, žmogeliui rimtai savo rašiniu „Kai pavagia trobą su visa boba“ pakenkėme. Suglumome ir negaišuodami puolėme darkart skaityti Pagojukų seniūnijos stogo vagystės istorijos. Gal netyčia iš kito teksto kokia pavardė įkrito? Gal net koks piktavalis atsirado ir tyčia jau po korektūros skaitymo kokią pavardę įrašė? Deja, visos mūsų sąmokslo teorijos, vos pradėjusios užsimegzti galvose, subliuško. Jokios pavardės, jokio įtariamojo… Bet skambučio autorius vis tiek save kažkaip atpažino.

 Aišku, kas nevogė

Klausėme Pagojukų seniūno Antano Valantino, į ką tokį jis skersakiuoja, ką tokį jis įtarinėja? Baikit juokus, sakė seniūnas, ką gali įtarinėti , jei jokių faktų neturi, jei net policija nieko neranda? Seniūnui irgi buvo labiau negu keista, kad straipsnyje kažkas galėjo save atpažinti. Šia keistenybe gal išties turėtų susidomėti policija: jei iš kepurės rūksta dūmai, tai gal kažkur tikrai jau dega? Gal jau metas siųsti „ugniagesių“ komandą? Kaimo močiutės, nuo kurių tvorų buvo nurankioti bidonėliai, puodai, irgi kraipo galvas: savo vagiukus jos, kad ir nepagautus, žino. Bet jų ir surištų ant stogo neužkeltum, tai jiems būtų per aukštas „pilotažas“, o be to jiems tiek daug ir nereikia, į tokius brangius daiktus jie nė nesikėsina. Nugvelbė „bambaliukui“ ir gana.

 Degančių kepurių fenomenas

Degančios vagių kepurės nėra retas reiškinys. Ir, matyt, visada taip buvo, jei jis net į tautosaką pateko. Tokias kepures „gesinti “ kartais tenka ir žurnalistams. Prieš keliolika metų teko išklausyti garbaus amžiaus moteriškės prisipažinimą, kaip jai vienai bendro naudojimo keliukas atiteko. Parašėme, kad matininkas net nesivargino į dokumentus pažiūrėti , kad pagal vienos moters norus valdos liniją pažymėjo, o ši kad ims mums guostis: „Jūs visai gyvenimo nepažįstat, kad šitaip rašyti galit. Kad kas tokius dalykus nedarytų pagal norus… Ar bent žinot, kiek man visa tai kainavo, kiek aš tam matininkui sukišau? O dabar norit, kad už dyką gera valia keliuko atsisakyčiau? Sąžinės turėkit.“ Arba: vieną sodų bendrijos gyventoja savo kaimynams nei iš šio, nei iš to ėmė guostis, kad ji labai nemėgstanti kopūstų, kad šiai daržovei ji net alergiška esanti… Pašnekovės kraipė galvas nesuprasdamos, kodėl kopūstas jų kaimynėlei kone nuodingas tapo? Atsakymas išlindo kitame sodų gale, kai sklypo šeimininkas rado nurėžtus savo kopūstus.

Yra pasitaikę, kad mūsų rašinių herojai save net abstrakčiose karikatūrose atpažįsta, arba išduoda žurnalistams dar nežinotas paslaptis. Netgi pagal policijos suvestinę paruošus informaciją kuriozų pasitaiko: antai, visiškai girtus blogiukus pareigūnai supakavo tiesiog nusikaltimo vietoje, o kompanijos damos, kurios, gal būdamos mažiau girtos, nešė kudašius iki pareigūnams atvykstant. Informacijoje jokių pavardžių nebuvo. Tačiau tos damos, sėkmingai pasprukusios nuo policijos, praėjus porai dienų po informacijos paskelbimo, atvyko redakcijon ir pareiškė esančios labai apšmeižtos, nes jos buvusios blaivios… Ne taip seniai teko rašyti apie dviejų moterų konfliktą dėl nuganytų daržų. Kadangi vyko net teisminiai ginčai ir mes, nenorėdami niekam, o taip pat ir pačioms rašinio herojėms, pakenkti, jų net pavardžių neminėjome. Jos rašinyje buvo įvardintos kaip „Ona K. ir Bronislava V. iš vieno Raseinių rajono kaimo“. Ir buvome labiau negu nustebę, kai netrukus po publikacijos pasirodymo su didžiausiom pretenzijom atplazdėjo Ona K., šmeižimu, lindimu į asmeninį gyvenimą apkaltino. Prašėm pasakyti , kas yra negerai parašyta, kur mes su teisybe prasilenkėm? Tada mūsų herojė Ona K. ir rėžė: „O kodėl jūs mane pavadinote Ona K.? Jau ir taip visi mane šmeižia, kad aš su Birutės vyru duoduosi, k… vadina. O dabar dar ir jūs parašėte, kad aš K.“ Ir ką mums reikėjo daryti , jei moters pavardė prasidėjo K raide. Ir dievaži ti krai ničnieko nežinojome nei apie Birutę, nei apie jos neištikimą vyrą.

Milda Medžiokalnytė

Šaltinis: www.musuraseiniams.lt