Barbora Radvilaite, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, Žygimanto Augusto antroji žmona (pirmoji – Elzbieta Habsburgaitė), gimė 1520 m. Jos tėvas buvo Vilniaus kaštelionas ir vyriausias Lietuvos etmonas, turėjo seserį Oną ir brolį Mykalojų, istorijoje žinomą Mykalojaus Radvilo Rudojo vardu. Barboros pusbrolis Mykalojus Radvila Juodasis buvo Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris ir etmonas.
Barbora Radvilaitė be lenkų ir lietuvių kalbų mokėjo dar lotynų ir italų kalbas. Aštuoniolikos metų Barbora buvo išleista už Goštauto, Naugarduko vaivados sūnaus Stanislovo. Jis buvo daug vyresnis už Barborą. Pragyveno keturis metus, nes 1542 m. vyras mirė.
Nuo 1544 m. Žygimantas Augustas, gavęs iš savo tėvo Žygimanto II-jo savarankiškai valdyti didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, gyveno Vilniuje. Mirus pirmajai Žygimanto Augusto žmonai Elzbietai, jis susipažino su kaiminystėje gyvenančia Barbora Radvilaite-Goštautiene. 1547 m. rugsėjo mėnesį jie slapta susituokė. Žygimanto Augusto motina, karalienė Bona buvo prieš tokias vedybas. Bonos šalininkai kūrė įžeidžiančius pamfletus apie Baraborą. Bažnyčia ir bajorai buvo prieš Barboros karūnavimą, bet Radvilos pasipriešino tokiam spaudimui ir 1550 m. gruodžio 7 d. Krokuvoje Barbora Radvilaitė buvo karūnuota. Karalienė Barbora Radvilaitė mirė 1551 m. gegužės 8 d. Prieš mirį ji pareiškė norą būti palaidota Lietuvoje. Karalius Žygimantas Augustas gegužės 26 d. išlydėjo jos palaikus iš Krokuvos į Vilnių. Jis visą kelią jojo raitas šalia karsto. Vilniuje Barbora buvo palaidota Katedros koplyčioje greta pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Elzbietos.
Tokia istorija. Bet J.Grušui (1901-1986) poetinėje dramoje „Barbora Radvilaitė“ svarbiausia buvo ne istoriniai įvykiai, o žmogaus egzistencijos prasmė, jo vieta pasaulyje, kovoje tarp gėrio ir blogio. Nuo pat spektaklio pradžios įsiplieskia konfliktinės situacijos: tarp lietuvių bajorų ir italo Papagodos, tarp Radvilų ir Barboros, tarp Žygimanto Augusto ir arkivyskupo Dzierkovskio, tarp Augusto ir jo motinos Bonos, tarp Bonos ir Barboros. Galų gale tarp mirties ir gyvenimo. Spektaklyje ne tik dviejų žmonių meilės išgyvenimai, bet ir jų tikėjimas, kad žmogiškumo ir valdžios santarvė gali ir turi viešpatauti žemėje. Melo ir tiesos, gyvenimo ir mirties kovos laukas, tai ta pati žmogaus širdis. Išgyventi tokiam lauke ir likti nesužeistam – neįmanoma. To neišlaikė gyvenimą teigianti ir bebaimė Barboros širdis. Mes kartais bijom, o gal ir visada, kad mūsų nepamils arba pamils per smarkiai, bijom mirti, bijom gyventi, bijom, kad neturėsim maisto, kad mus įskaudins ar apiplėš. Bijom kitų pranašumo, vienatvės, žmonių draugijos, bijom pajuokos, nesėkmių, o kartais ir sėkmių. Bijom tų, kurie nebijo, o labiausiai – vieni kitų. Taip, baimė gali priversti mus elgtis ryžtingai, bet tuose poelgiuose nėra meilės. Lašas po lašo baimė išstumia iš mūsų gyvenimo Meilę, palikdama tik pyktį. Taip, trūksta Meilės, kuri kuria ir palaiko mūsų visatą. Be jos suklesti chaosas, neapykanta, pyktis ir baimė. Tik Meilės erdvėje mes sutiksime džiaugsmą, malonumą, pasitikėjimą ir gausą. Meilė yra kiekviename iš mūsų, ji tik ir laukia, kada mes jai leisim išeiti iš savęs į kitus,į kitus pasaulius.
„Mes telpam dulkių trupiny. Užmigdo žemė mus.
Sparnus suglaudžia paukštis triukšmingo miesto vidury.
Meile, gyva būk amžinai! Meile, gyva būk amžinai!“
( J.Grušas „Barbora Radvilaitė“)
Spektaklį kūrė jums gerai pažįstami aktoriai:
Toma Vaškevičiūtė (Barbora),
Dalia Storyk (Bona),
Marcelė Zikaraitė-Sirgedienė (Elžbieta),
Tadas Grynas (Žygimantas Augustas),
Regimantas Vilkaitis (Juokdarys),
Džiugas Siaurusaitis ir Remigijus Bučius (Juodasis ir Rudasis Radvilos),
Evaldas Jaras (Arkivyskupas Dzierkovskis),
Vytautas Rumšas jaunesnysis (Papagoda),
Saulius Siparis (Bajoras) ir kiti.
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Virginija Idzelytė-Dautartienė.
Režisierius – Vytautas Rumšas.
no images were found