Kodėl? Todėl kad spėtų išsilakstyt iš pievos laukinė fauna. O dabar kas…… Važiuojant pas galvijus matau šviežiai nušienautoj pievoj varnas vaikančią stirną . Ne…. ji nežaidžia. Ji gina nuo mėsėdžių varnų, savo kūdikėlių lavonus. Vienas kaukole supjaustyta ir nupjautom kojytėm vidury lauko guli, kitas už 100 metrų taip pat perpjauta galva, išleistom žarnom. Vienas nuo kito apie 100 metrų. Bandė sprukt iš lauko nepavyko…. O mama įnirtingai bando išsaugot tai kas liko….. Baisus vaizdas ir jausmas. Ašarom čia nepadėsi…
Ir dar noriu pabrėžti kad čia ne kaltų ieškojimas, o tai kad priminti šienavimo taisykles. Šiais metais ankščiau išvažiavome į laukus šienauti. O jaunikliai nesustiprėję, jiems suinkiau nuo mūsų apsisaugoti .
Derliaus nuėmimas ir gyvūnija
Žolių derliaus nuėmimas – šienavimas arba žolės pjovimas veikia ne tik žolių bendrijos struktūrą, bet ir gyvūnus. Gyvūnijai didelės įtakos turi šienavimo technologijos ir laikas.
Motorinėmis šienapjovėmis pjaunant žolę, dažnai technika važiuoja spirale nuo pievos krašto pagal laikrodžio rodyklę link pievos centro. Taikant tokią šienavimo sistemą (ji laikoma neekologiška), dirbanti technika pabaido pievoje gyvenančių griežlių, putpelių ar kai kurių kitų paukščių vadas ir pavienius individus, kiškius, stirnas ir kitus žinduolius. Dauguma jų pabaidyti, bet tebesislėpdami žolėje, traukiasi dar nenušienauto ploto centro link. Šienaujant paskutines pradalges, po dalgiu dauguma jų ir žūsta. Nepaskrendantys paukščiai dažniausiai neišbėga į jiems neįprastą aplinką – atvirą, nušienautą lauką – ir neišsigelbėja. Tik labai maža dalis skraidančių paukščių nugali baimę ir, perskridę nušienautą plotą, išvengia dalgio. Labai nenoriai į atvirą vietą bėga ir šienaujamame plote užklupti žvėreliai, todėl jų taip pat nemažai žūsta. Šienaujant kitokiomis (ekologiškomis) technologijomis ir parenkant darbų laiką, gyvūnų mirtingumą galima sumažinti iki minimumo.
Ekologiška šienavimo technologija yra tokia, kai žolę pjauti pradedama šienaujamo lauko centre, o vėliau judama spirale link jo pakraščių, arba žolę pradedama pjauti nuo šienaujamo lauko vidurinės linijos, vėliau judant link lauko kraštų. Dar geriau prie šienavimo priemonės papildomai įrengti specialius baidytuvus. Elementariausias baidytuvas galėtų būti specialus rėmas, prie kurio maždaug kas 40–50 cm pritvirtintos dirvos paviršių siekiančios grandinės. Jis turi baidyti gyvūnus iš tuo metu pjaunamos arba iš kitos pradalgės. Šienavimo pradalgei skirtas baidytuvas bus efektyvus, jei grandinės lies žemę ne mažiau kaip 1 m atstumu nuo pjovimo įrenginio.
Biologinės įvairovės apsaugos požiūriu labai svarbus yra pievų šienavimo laikas. Galioja bendra taisyklė: kuo vėliau šienaujama, tuo biologinei įvairovei yra geriau. Tačiau vėliau šienaujant, blogėja žolės pašarinė vertė. Todėl šienavimo terminas turėtų būti pasirenkamas kaip kompromisas tarp ūkinio ir agrarinės aplinkosaugos intereso.
Saugomose pievų paukščių, ypač griežlių, apsaugai svarbiose teritorijose šienauti reikėtų taip pat kuo vėliau. Žinoma, kad pievų šienavimas yra didžiausia grėsmė globaliai nykstančių griežlių vietinėms perinčioms populiacijoms Europoje. Mat pjaunant žolę tiesiogiai ar netiesiogiai sunaikinami visi tuo metu esantys lizdai su kiaušiniais ir besiritančiais jaunikliais. Be to, po dalgiais žūsta dauguma perinčių patelių ir nemaža dalis patinų. Tik laikantis ekologinių šienavimo technologijų nenukenčia didžioji dalis vadų (patelių ir jų prižiūrimų jauniklių).
Pievų paukščių vietinėms populiacijoms apsaugoti tinkamiausias šienavimo metas yra tada, kai absoliuti dauguma paukščių jauniklių jau skraido ar greitai bėgioja, o dar geriau, kai vados iškrinka. Ten, kur pievos bus šienaujamos po liepos 15 dienos, griežlės nuo šienavimo technikos nukentės mažai. Mat liepos antroje pusėje dauguma jų jauniklių jau yra gana judrūs. Reikalavimas šienauti žalienas po liepos 15 d. yra numatytas Lietuvos Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimo krypties daugelyje su pievų ir šlapynių tvarkymu susijusių priemonių ir programų. Valstybės paskelbtų griežlių apsaugai svarbių teritorijų plotas yra nemažas (keliasdešimt tūkstančių hektarų). Jei palankių griežlėms aplinkosaugos reikalavimų būtų laikomasi daugumoje šių paukščių apsaugai svarbių teritorijų, tai neabejotinai duotų gerą aplinkosauginį efektą – griežlių populiacija šalyje nesumažėtų. Todėl labai svarbu, kad valstybės patvirtintos ir finansiškai remiamos specialios griežlėms ir kitiems paukščiams palankios agrarinės aplinkosaugos priemonės būtų patrauklios ir jų laikytis pradėtų kuo daugiau žemės ūkio subjektų.
Vėlyvas šienavimas svarbus ir daugeliui vabzdžių, ypač dieniniams drugiams. Šiems vabzdžiams palankiausia, kai žolė pjaunama rugpjūčio mėnesį, kuomet dauguma jų vikšrų jau virtę lėliukėmis. Pievose, kuriose gyvena retų saugomų rūšių dieniniai drugiai, labai naudinga dalies ploto iš viso vienerius metus nešienauti ir neganyti jame arba dalį ploto pradėti šienauti ir ganyti gana anksti (šienauti – birželio antroje pusėje), o kitą dalį – kuo vėliau. Toks pievų tvarkymas užtikrins drugių mitybinę bazę visą jų aktyvaus gyvenimo laikotarpį. Tokių reikalavimų gali tekti laikytis žemdirbiams, ūkininkaujantiems Europos svarbos saugomose teritorijose (NATURA 2000), jei jie būtų numatyti gamtotvarkos planuose.
Skurdžios, dažniausiai viksvinės pievos su žema ir palyginti reta žole anksčiau Lietuvoje tradiciškai buvo šienaujamos liepos antroje–rugpjūčio pirmoje pusėje. Žemažolės natūralios šlapios ir normalaus drėgnumo pievos ir ganyklos yra svarbi tilvikinių paukščių veisimosi ir maitinimosi vieta. Anksčiau tokiose pievose tradicinis ūkininkavimas buvo palankus biologinei įvairovei. Išdžiovinus ir išvežus šieną, pievose buvo leidžiama ir ganyti. Ganiavos sezonas paprastai tęsdavosi iki vėlyvo rudens. Du kartus šienauti žolę buvo įmanoma tik kai kur ir ne kasmet (tik palankiais metais derlingesnėse pievose).
Biologinė įvairovė veikiama labai skirtingai, priklausomai nuo to, kaip nupjauta žolė vėliau tvarkoma. Faunai palankiausia, jei nupjauta žolė tradiciškai džiovinama šienui. Taikant senesnes tradicines šieno džiovinimo technologijas, kuomet iš pradžių nupjauta žolė natūraliai džiūsta, vėliau sugrėbiama ir išvežama, pievų vabzdžiai nukenčia mažiausiai. Tuo tarpu žolės pjovimas, kartu ją smulkinant ir biomasę nukreipiant į transporto priemonę, yra labai nepalankus visiems žolėse besilaikantiems pievų bestuburiams. Absoliuti jų dauguma mechaniškai yra sutraiškomi. Kadangi šienainio, kapojų, siloso gamybos technologijos sudaro sąlygas žalienas naudoti labai intensyviai, tai žolę pjaunant daug kartų per sezoną, vabzdžių fauna sunyksta jau per metus kitus.
Skirtingai negu šienaujant pievas, kai javų ir techninių kultūrų derlius nuimamas kombainais, paukščių ir žinduolių žūsta nedaug. Gyvūnams grėsmės nekelia ir po pjūties paskleistų šiaudų tvarkymas, nes vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje, kuomet dažniausiai imamas javų derlius, gyvūnų masinio veisimosi bei jauniklių auginimo periodas esti jau pasibaigęs. Paukščių vados jau iškrikusios. Nei paukščiai, nei nuo žemės ūkio technikos dažniausiai laukuose žūstantys vidutinio dydžio ir stambūs žinduoliai, ypač kiškiai ir stirnos, tokiu metu nėra labai prisirišę prie tam tikrų vietų, todėl greičiau pasibaido ir pavojų išvengia. Be to, javams subrendus, jų lapai sudžiūsta, ir net tankiuose pasėliuose matomumas minėtiems gyvūnams leidžia geriau įvertinti technikos grėsmę.
Vis tik, nuimant vešlius kukurūzus, gali žūti nemažai gyvūnų, iš jų ir lapių, barsukų, mangutų, kurie nenukenčia nuimant kitų kultūrų derlių. Dėl to kukurūzų nuėmimą žaliajai masei reikėtų pradėti nuo lauko vidurio ar nuo vidurinės linijos ir tęsti lauko pakraščių link, panašiai kaip šienaujant pievas.
*** Nepageidaujamas pesticidų poveikis aplinkai labai priklauso nuo to, kaip jie yra naudojami. Ūkininkams, norintiems mažinti neigiamą pesticidų įtaką biologinei įvairovei, ekologai rekomenduoja:
1. Pesticidus naudoti tik tuomet, kai žalingi organizmai pasėlyje viršija ekonomines žalingumo ribas; niekuomet jų nenaudoti profilaktiškai.
2. Pasėlių nepurkšti insekticidais nuo pavasario iki rugpjūčio 1 d., nes tokia priemonė labai sumažina ne tik žemės ūkio kenkėjų, bet ir indiferentiškų bei žemės ūkiui naudingų vabzdžių vietines populiacijas. Dėl to nukenčia augalus apdulkinantys vabzdžiai, labai pablogėja daugumos paukščių ir plėšriųjų vabzdžių mitybos sąlygos.
3. Stengtis plataus poveikio pesticidų apskritai nenaudoti lauko pakraštyje palei želdinius, daugiamečių žolių plotus, melioracijos griovius, vandens telkinių pakrančių apsaugos juostas bei kitus natūralius ir pusiau natūralius agrarinio kraštovaizdžio elementus; laukų pakraščiuose, maždaug 6 m pločio dirbamos žemės juostoje (juostos plotis derinamas su pesticidus skleidžiančio purkštuvo darbiniu pločiu), net esant būtinybei, rekomenduojama naudoti tik specializuotus insekticidus ir herbicidus.
Lietuvos dirvose randama daugiau kaip 50 rūšių pirmuonių, 250 rūšių nematodų, 16 rūšių sliekų, apie 600 rūšių erkių (vyrauja vadinamosios oribatidinės erkės), apie 230 rūšių vabzdžių lervų, apie 130 rūšių kolembolų. 1 m2 dirvožemio gyvena nuo 10 iki kelių šimtų stambesnių bestuburių gyvūnų (sliekų, vabalų lervų), nuo 1 000 iki kelių šimtų tūkstančių smulkesnių gyvūnų (dirvožemio erkių, nematodų). 1 g dirvožemio būna iki kelių tūkstančių pirmuonių. Šie gyvūnai (pedobiontai) dažniausiai gyvena viršutiniame (iki 20 cm gylio) dirvožemio sluoksnyje.
Nuo šių organizmų kiekio labai priklauso dirvožemio derlingumas. Panaudojus pesticidus, pirmiausia dirvoje išnyksta aplinkos pokyčiams jautrios rūšys. Dirvožemio organizmų gausa iš pradžių labai sumažėja, o po kiek laiko iš dalies atsistato.
Palyginti su natūraliomis ekosistemomis, dirbamų laukų dirvožemio bestuburių gyvūnų kompleksai sudaryti iš mažiau jautrių, vadinamųjų euribiontinių rūšių. Intensyviai dirbamuose laukuose, kur kasmet naudojamos trąšos ir herbicidai, jau po 5 metų lieka vien tik mažiausiai šiam poveikiui jautrios oribatidinės erkės.
no images were found