Rudens vakarą, Kalnujų seniūnijos gyventojai ir svečiai neskubėdami, pasidžiaugdami šiluma ir pasigrožėdami nuostabiais vaizdais atsiveriančiais nuo Palendrių piliakalnio, rinkosi paminėti Baltų vienybę ir rudens lygiadienį.
Aukure pleveno ugnelė. Sustoję ratu klausėmės jaunimo skaitomų eilių apie meilę žemei, savo kraštui, ugnelei Gabijai. Baltijos jūrų pakrantėje gyvenančius žmones nuo amžių siejo bendri protėviai, papročiai ir giminystės ryšiai. Baltams dažnai tekdavo kautis su užpuolikais, ginti savo žemes. Jų ir stiprybė buvo vienybėje ir tikėjime. Mūšio išvakarėse ugnies ženklai kviesdavo visus vienytis. Uždegta ugnis ant tolimo kalno, tai ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.
Ugnį reikia globoti, nuraminti, pamaitinti, nepilti ant jos nešvaraus vandens, ją saugoti. Vakaro dalyviai ėmė po saujelę druskos ir bėrė į ugnelę. Ji tarsi atsidėkodama kilo į dangų ugnies liežuviais paglostydama padangę. Senieji papročiai reikalauja padėkoti Žemei Žemynai į ją beriant grūdų. Dėkojome už skalsą, dosnumą, už tai, kad būtume sotūs visus metus, kad mokėtume dalintis turimomis gėrybėmis su kitais. Duonelę siuntėme ratu ir kiekvienas, atsilaužęs gabalėlį, linkėjo ko nors gražaus šalia esančiam. Bendravome prie karštos mėtų arbatos puodelio.
Teksto autorė Raseinių rajono kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Kalnujuose L.Banienė.
Nuotraukos V.Judicko.
no images were found