– Nieko čia jau nebepradėsiu. Išvažiuoju.
– Bet išvažiuoji tik po pusmečio!
(Iš pokalbio gatvėj)
Išvažiuok, mergele, išvažiuok. Nelauk nė to pusmečio, nebent norėtum, kad tau čia viskas baigtų įgristi iki gyvo kaulo. Tąsyk dar pasitrainiok. O šiaip – važiuok. Ir draugus paragink.
Ekonomistė A.Maldeikienė ironizavo: “Išvažiuokit, čia jūsų niekam nereikia!“
Aš sakau rimtai: išvažiuokit, nes čia nieko nereikia ir jums.
Kažkada J.F.Kennedy sakė: “Neklausk, ką tau gali duoti Amerika, klausk, ką tu gali duoti jai!“
Kas, kada ir kokia proga viešai paklausė, ką mes kiekvienas galim duoti Lietuvai? Iš kokios tribūnos, per kokį mitingą?
Taip, nereikia mūsų valdžioms Lietuvos žmonių: katastrofiška ekonominė emigracija – normalu, gimstamumo minusinė kreivė – normalu, sensta visa Europa, mokamas aukštasis mokslas – normalu: studentų čia ir taip per daug, tegul jie važiuoja studijuoti į Airiją ar Oksfordą.
Kita vertus, kai reikia pakelti balsą prieš valdžią, prieš mūsų pasisamdytų tarnautojų savivalę, kiek žmonių susirenka į protesto akcijas? Netgi studentai, išgirdę apie parlamentinių partijų susitarimą dėl mokamo aukštojo mokslo, paraginti priešintis – neria į krūmus. Tautos demonstracijos – kaip ir Seimo: “debošai“ arba balsavimas kojomis. Kas, jei ne lietuviškoji nepasitenkinimo demonstracija, yra emigracija? Kai Paryžiaus ar Berlyno jaunimas dėl savo teisių grumiasi su valdžios kiemsargiais, nepaisydami lazdų ir vandens patrankų, netgi (tegul ir guminių) kulkų, mūsiškiai ramiai sau renka pomidorus Ispanijoj ar braškes Airijoj ir plėšia vienas kitą.
Ir laukia, kol Lietuvoje kas pasikeis.
Pasikeis. Pakeisim. Bet be jūsų.
Nes jūs, protestuojantieji kojomis, niekada nesugrįšit. Jus supančios ten, kur užkliuvote, jūsų į svetimų tautų mokyklas eiti pradėję vaikai, jus sulaikys svetimtaučiai vyrai ir žmonos, išsimokėtinai pirkti butai, namai, kitų susikurtos socialinės garantijos, kurių dalį atrieks ir jums, pigiajai darbo jėgai. Negrįšit jūs, kad ir kaip sparčiai gerėtų sąlygos Lietuvoje, kuri kuo toliau, tuo aiškiau ir jums patiems liks tik sentimentalus prisiminimas. Grįš vienetai. Kitokios dvasios, kitokio supratimo žmonės. Su jais mes atkursim Lietuvą ir kursim Trečiąją Respubliką.
Dar Sąjūdžio metais sakiau, kad mūsų laukia labai sunkūs laikai. Ir ne tik dėl to, kad po totalitarizmo sunkiai išmokstama demokratijos. Dar sunkiau išmokstama tikrosios laisvės – būti nepriklausomam laisvėje.
Jaučiau, kad laisvėje Lietuva pasimes. Dabar tai akivaizdu. O atsitiko tai dėl to, kad visi vadavomės ne KAM, o NUO KO: ne gyventi NEPRIKLAUSOMIEMS, o NUO RUSIJOS. Simboliais tapo “Mažeikių naftos“ pardavinėjimas ir Europos Sąjungos Konstitucijos ratifikavimas: kuo tie daiktai yra virtę dabar? Neteisinu ir viešosios nuomonės formuotojų: visa informacinė erdvė buvo pajungta naujosioms priklausomybėms šlovinti, ne Rytų, o Vakarų gyvenimo būdui garbinti ir lietuviškajam (ne tik sovietiniam!) niekinti su tokiu reklaminio klipo debilumu, kad tuo patikėjusi visuomenė neišvengiamai turėjo infantilizuotis. Lietuva šiandien ir mąsto netgi ne septyniolikmečio protu.
Tai mes įveiksim. Bet – išvažiavusieji ir besirengiantys išvažiuoti! – be jūsų. Neturėkit iliuzijų, kaip ir mes, čia liekantieji, pagaliau aiškiai matom mūsų galutinio išsivadavimo – išsilaisvinimo gyventi patiems su savimi savo pačių tūkstantmetėje žemėje – iškentėjimų gelmę.
Turėsim – čia liekantieji – parodyti visų pirma sau, kad Lietuva – gražiausia ir patikimiausia, gyventi tinkamiausia Žemės vieta ne iš V.Putino ar V.Žirinovskio baimės, o dėl to, kad ir Ispanija ar Didžioji Britanija neturi to, ką turim mes; kad lietuviai – drąsi, darbšti ir išmintinga tauta mūsų pačių, o ne Airijos prezidentės akimis; kad mūsų valstybė – tikrai nepriklausoma demokratinė respublika; kad mes turim reproduktyvų nacionalinį ūkį, iš savo gamybos galintį išmaitinti savo tautą; kad kultūra yra mūsų tūkstantmečio gyvenimo tąsa, o jos ląstelė – šeima, tautos gyvybės, jos tęstinumo lopšys. Ir dar daug ką turėsime sau atrasti iš naujo.
Svarbiausias darbas – pajusti kiekvienam naują savo dvasios branduolį ir orientuotis visiems į jį: mes, kiekvienas čia esąs, – ne dulkė vėjyje, o globalizmas – ne fatumas ar anoniminis monstras, galįs blaškyti tautas kaip tornadas. Mes turim labai aiškią ir asmeninę, ir visuomeninę paskirtį – atsilaikyti čia, Lietuvoje, ir gyventi, pamažu vaduotis iš laisvės epileptinių traukulių.
Iki šiol Prancūzija gyveno šūkiu: daug gauti ir nieko nedirbti. Naujasis prezidentas pakvietė daug dirbti ir dar daugiau gauti. Tai visiškai tinka ir mums.
Sudie, išvažiuojantieji ir išvažiuosiantieji.
Sveiki, liekantieji! Čia tiek daug nuostabiausių darbų!
Pirma – klausimas sau pačiam: ką aš tau galiu duoti, mano Lietuva?
Ir atsakyti: taip, jau žinau!\
…
Tekstas 2007 metais buvo įtrauktas į gimtosios kalbos brandos egzamino pilotinę (bandomąją) užduotį. Ar galite įsivaizduoti, kad šis tekstas dabar būtų įtrauktas į kokią nors užduotį?