Ką tik (2017 m. gruodžio 11 d.) suėjo 100 metų, kai Tautos Taryba pasirašė Nepriklausomybės Deklaraciją. Po kelių mėnesių, t. y. 1918m. vasario 16-ą – buvo pasirašyta kita deklaracija tokiu pačiu pavadinimu. Kuo jos viena nuo kitos skiriasi? Pirmoje deklaracijoje buvo įrašyta „amžina draugystė su Vokietija“, antroje – to priesako nebeliko. Tuo metu Lietuvos valstybės, kaip tokios, nebuvo. Buvo tik didžiulis noras ją atkurti. Gyventojai daugiausiai gyveno kaimuose, Vilniuje lietuviai sudarė vos 2 procentus, Klaipėdos kraštas priklausė Vokietijai. Ir dabar, praėjus 100 metų, mes galime tvirtinti, jog turime daugiau, negu anuomet turėjome. Tačiau juk tai, ką gavome, taip pat galima ir prarasti. Nes tai nėra duotybė amžiams. O praradimai ir laimėjimai visuomet priklauso nuo mūsų sprendimų, kurie gi priklauso nuo to, ar teisingai vertiname aplinkybes. Antrąjį valstybingumo šimtmetį pasitinkame Europos Sąjungoje, kuri ženkliai riboja mūsų suverenitetą. Tačiau ES taip pat nėra stabilus, amžinas darinys. Štai Didžioji Britanija iš jos pasitraukė. Vyksta milžiniškas geopolitinis konfliktas tarp JAV, Kinijos, Rusijos, Europos Sąjungos. O Lietuvą stengiasi paversti aktyvia konflikto tarp Rytų ir Vakarų zona. Lietuvos politikai dažniausiai savo sprendimuose mėgdžioja blogiausius – Ukrainos, Gruzijos politikų elgesio pavyzdžius. Pas mus veikia ne vienas „Saakašvilis“, kuris patikėjęs melagingais pažadais, ne tik savo šalį įstūmė į bėdą, bet tą klaidingą politiką tęsia ir kaimyninėse šalyse. Mums būtų daug geriau, jog Lietuva būtų ne karo, o taikos zona. Tačiau bėgiai jau nutiesti ir traukinys važiuoja.
