Būna tokių dienų, kada žmogus pasijauti labai pakylėtas, pamalonintas, nudžiugintas. Šiandien Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas (nekukliai pasigirsiu-mano draugas daugiau kaip 50 metų) atvažiavo į RRKC Šiluvoje su menine programa „Atsidūsėjimai“. Popietė, skirta Tėvui Stanislovui atminti, paminėti. Įtaigus, su niekuo nesumaišomas balsas… Ištraukos iš to iškilaus kapucino pamokslų, jo išverstos Rainerio Marijos Rilkės eilės, pasakojimai apie Tėvą Stanislovą ir Paberžę…Ir – Muzika… Dviejų akordeonų muzika… Du jauni žmonės – Orinta Lukauskaitė ir Jonas Vozbutas, kuriems yra plojusios didžiausios Lietuvos ir Europos salės, grojo… Ką ten grojo!!! Jų rankose instrumentai kalbėjo, juokėsi, verkė ir vėl džiūgavo. Ir ne taip jau svarbu, kad salė nelūžo nuo žiūrovų. Gal greičiau ji buvo nevisai pilna, bet jauniesiems virtuozams tai nesukliudė būti nuoširdiems ir atsakingiems. Arenos ir televizija su savo keliom žvaigždutėm mus vis bando išmokyti mylėti tai, kas iš tikrųjų nėra verta nei pagarbos, nei meilės. O šiandien iš tų jaunų žmonių pajutau didžiulę pagarbą klausytojui. Kaip pasakė viena iš žiūrovių: „Atrodo, kad tų vaikų net akys groja…“. Ir dar: „didžiausia pagarba jų tėveliams, mokytojai. Tai pačiai mokytojai Marytei Markevičienei, kurios mokinys Martynas Levickis džiugina ir stulbina pasaulį. Be abejo, didžiausia pagarba RRKC Šiluvoje kultūrinių renginių organizatorei Birutei Greicienei, kurios dėka įvyko šis renginys. Neapsiriksiu pasakęs, kad šitie žmonės ir yra tikroji Lietuvos Garbė.
Teksto ir nuotraukų autorius Vaclovas Liubinas
no images were found