Ar žinote, kad CO2 generuoja net ir įprasta biuro veikla? 1 val. vaizdo konferencijos išskiria 150 g CO2, 1 diena verslo el. pašto naudojimo – 135 g CO2. Vieno vartotojo interneto poreikis kasmet atsieina apie 414 kg į atmosferą išmetamo CO2. Iki pandemijos tik 1 iš 4 įmonių skyrė finansinį paskatinimą klimato kaitos tikslų įgyvendinimui. Pasak tvarumo konsultantų, norint prisidėti prie klimato kaitos mažinimo, verslui reikėtų pradėti nuo anglies dvideginio (CO2) pėdsako įvertinimo ir imtis konkrečių veiksmų jo mažinimui – išmetamų teršalų kompensavimo mechanizmas ne visada yra geriausias pasirinkimas.
Remiantis Jungtinių tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) duomenimis, Europos Sąjungos (ES) šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos 2019 m., pagal ES šalių narių geografinę teritoriją, siekia 4,07 mlrd. tonų CO2e – šis kiekis yra 28 proc. mažesnis nei 1990 m. Prie į aplinką išmetamo CO2 mažinimo prisideda tiek politinės priemonės ir žaliasis Europos kursas, tiek pastaruoju metu kylančios iškastinio kuro kainos, skatinančios rinktis aplinkai draugiškesnius ir ekonomiškai patrauklesnius atsinaujinančius energijos šaltinius.
„Dauguma verslų pradeda suprasti, kad CO2 valdymo klausimas šiandieniniame pasaulyje darosi vis aktualesnis. Itin didelę įtaką turi besikeičiantys vartotojų lūkesčiai, ypač verslas-verslui (B2B) segmente. Įmonėms, norinčioms atskleisti savo atsakingą požiūrį ir įvertinti savo prisidėjimo prie klimato kaitos mažinimo mastą, vis labiau išryškėja poreikis apskaičiuoti savo CO2 pėdsaką“, – komentuoja „Vesta Consulting“ Organizacijų tvarumo skyriaus vadovas Kiril Simbirskij.
Pasak jo, CO2 auditų, leidžiančių įsivertinti verslo poveikio klimatui lygį, populiarumas pastaruoju metu auga. Dažniausiai juos atlikti renkasi didelės, užsienio kapitalo įmonės, taip pat finansinės institucijos. Vis dėlto susidomėjimas CO2 pėdsaku nėra vien tik didelių įmonių reikalas.
„Sulaukiame užklausų CO2 auditams iš įvairių įmonių – nuo stambių gamybos verslų iki dirbančių informacinių technologijų ar paslaugų srityje. Tikrai negalime teigti, kad mažoms įmonėms yra nesvarbu apskaičiuoti savo išmetamų teršalų kiekį. Skiriasi tik pasirenkamos CO2 vertinimo gairės bei ambicingumo prisidėti prie klimato kaitos mažinimo lygis“, – sako K. Simbirskij.
Taršos mažinimas priklauso nuo verslo ambicijų
Įprastai CO2 pėdsakui vertinti įmonės renkasi iš trijų populiariausių vertinimo gairių: mokslu paremtų tikslų (angl. Science Based Targets initiative, SBTi), šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) protokolo (angl. GHG Protocol) ir ISO140604 standarto.
„Kurias vertinimo gaires pasirinkti priklauso nuo įmonės ryžto įsipareigoti mažinti CO2 pėdsaką savo veikloje. Taip pat nuo to, kaip įmonės nori komunikuoti apie savo pasiekimus suinteresuotoms šalims, ko iš jų yra tikimasi prisidedant prie klimato kaitos mažinimo“, – aiškina K. Simbirskij.
Tarp paminėtų gairių, griežčiausiomis yra laikoma pasaulinė iniciatyva SBTi – didelės įmonės privalo išsikeltus taršos mažinimo tikslus derinti su iniciatyvą kuruojančia organizacija. Mažoms ir vidutinėms įmonėms dažniausiai taikoma CO2 pėdsako trajektorija be papildomų tikslų nustatymo procedūrų – ši parenkama pagal prisidėjimo prie klimato kaitos švelninimo ambicingumo lygį.
„Laikomasi prielaidos, kad mažesnė įmonė gali naudoti mažiau resursų, todėl ir jos absoliutus poveikis aplinkai, tikėtina, bus mažesnis. Dėl šios priežasties mažoms ir vidutinėms įmonėms yra taikomas supaprastintas tikslų nustatymo kelias. Kita vertus, mažesnis darbuotojų skaičius ar įmonės apyvarta ne visada yra proporcinga jos CO2 pėdsakui – todėl tam tikroms įmonėms, pavyzdžiui, finansinėms institucijoms, naftos ir dujų sektoriaus įmonėms, nėra taikoma supaprastintas tikslų nustatymo kelias“, – sako „Vesta Consulting“ atstovas.
Pasak pašnekovo, SBTi dažniausiai renkasi tos įmonės, kurios imasi lyderystės savo veiklos srityje, mat bendruoju atveju šios vertinimo gairės atsižvelgia į absoliutų išmetamo CO2 kiekį per metus. Tai yra kur kas griežtesnė CO2 kiekio mažinimo vertinimo metodika, nei santykinio CO2 skaičiavimas vienam produkcijos, paslaugos ar kito pasirinkto objekto vienetui – pagal SBTi, nepriklausomai nuo augančios gamybos ar pardavimų, įmonė privalo nuosekliai mažinti savo poveikį klimato kaitai.
Ne tokiu griežtu (tikslų nustatymo prasme) laikomas ŠESD protokolas, kuris leidžia apskaičiuoti CO2 pėdsaką ir komunikuoti pasiekimus suinteresuotoms šalims be papildomo poveikio klimato kaitai mažinimo tikslų suderinimo. Šią metodiką pasirinkusios įmonės turi daugiau veiksmų laisvės pačios nuspręsti, ką ir kaip darys ir kokių tikslų sieks mažindamos teršalų kiekį. Dažnai įmonės, pasirinkusios ŠESD protokolą, įsipareigoja tapti neutraliomis klimato kaitos atžvilgiu greičiau, nei to būtų tikimasi pagal SBTi.
Mūsų regione kur kas rečiau įmonės CO2 pėdsakui vertinti renkasi ISO140604 standartą, nes šis neturi skirtingiems verslo sektoriams pritaikytų gairių. Bendrinės vertinimo gairės leidžia pamatuoti įmonės daromą progresą klimato kaitos srityje; kaip ir ŠESD protokolo atveju, įmonė pati nustato savo tikslus.
Ragina kompensuoti tik CO2 likučius
Mažinant išmetamo CO2 kiekį, neretai įmonės pasirenka kompensavimo mechanizmus – susimoka už daromą žalą aplinkai, tačiau esminių pokyčių dėl klimato kaitos savo veikloje nesiima.
„Kompensavimo mechanizmas yra viena iš Kioto protokolo įvestų klimato kaitos valdymo lankstumo priemonių, tačiau pastaruoju metu vis garsiau kalbama, kad tai nėra geriausias pasirinkimas. Įmonės yra skatinamos kompensavimo mechanizmus naudoti tik CO2 likučiams kompensuoti – pirma atlikti visus galimus veiksmus nuosekliai mažinant išmetamų teršalų kiekį iki Paryžiaus susitarimo lygio, ir tik tada padengti likusį skirtumą. Kompensavimo mechanizmai neturėtų būti naudojami įmonės įsipareigojimams mažinti CO2 įgyvendinti “, – sako K. Simbirskij.
Pasak jo, keičiasi ir pačių kompensavimo mechanizmų pobūdis – auga poreikis audituojamiems, aukštos kokybės kompensavimo mechanizmams, kurie reikšmingai ir tvariai prisidėtų prie klimato kaitos problemos sprendimo. Dėl šios priežasties kinta ir pats požiūris į atsinaujinančios energetikos plėtros projektus.
„Iš esmės žaliosios elektros energijos pirkimas, kai naudojami jau esami resursai, pavyzdžiui, prieš daugiau nei dešimtmetį pastatytos hidroelektrinės gaminama elektros energija, neišpildo papildomumo principo – žalioji elektros energija yra gaminama, net jei jos neperkame, vadinasi, įmonė neatliko jokių papildomų veiksmų, kad sumažintų neigiamą poveikį aplinkai“, – aiškina K. Simbirskij.
Verslas yra skatinamas įsigyti nutolusias atsinaujinančiųs išteklius naudojančias jėgaines, kurios gamins elektros energiją (taip pat PPA – angl. „power purchase agreement“ modelis); tokiu būdu įmonės prisideda prie naujųjų atsinaujinančios energetikos išteklių pajėgumų plėtojimo, kurie ne tik prisideda prie poveikio klimato kaitai mažinimo, bet ir didina atsinaujinančios energetikos naudojimą šalyje.