Kas svarbiau – apsaugoti vyro smurtą patiriančią moterį ar išsaugoti šeimą? Kaip turėtų dirbti institucijos, kad nukentėjusios nuo smurto nebijotų į jas kreiptis? Kodėl apie pagalbą smurtautojams reikia kalbėti atsargiai? Šiuos klausimus kėlė prie bendro stalo susirinkę Seimo, specializuotos pagalbos centrų, teismų, Lietuvos Katalikų bažnyčios ir kitų institucijų atstovai.
Rugsėjo 27 d. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Seimo Žmogaus teisių komitetas organizavo tarpinstitucinę diskusiją „Palaikyk. Išklausyk. Nekaltink“. Ji skirta klausimui, kaip galima pagerinti pagalbos teikimą vyrų smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms moterims.
Gelbėti moterį ar išsaugoti šeimą?
Viena iš institucijų, įsitraukusių į diskusiją, buvo Lietuvos Katalikų bažnyčia, į kurios dvasininkus kreipiasi vyrų smurtą patiriančios tikinčios moterys. Renginyje dalyvavęs policijos kapelionas Algirdas Toliatas pripažino, kad įvairūs specialistai, taip pat ir kunigai, kartais sureaguoja netinkamai, kai susiduria su nukentėjusiomis moterimis. Sulaukęs klausimo, ką darytų, jei per išpažintį moteris pasakytų, kad vyras prieš ją smurtauja, kunigas atsakė, kad smurto auką apsaugoti svarbu, bet svarbu ir išsaugoti šeimą.
„Kiekvienas atvejis yra skirtingas, ir, be abejo, smurtas niekada nėra toleruojamas jokiu atveju, bet… Vėlgi, Bažnyčios pozicija – apsaugoti šeimą. Jeigu įvyko kažkoks konfliktas, vienas ar kitas, mes neturėtume iš karto trenkti durimis ir išeiti. Kartais riba labai jautri… Be abejo, tai reikia spręsti, reikia kalbėti, reikia ieškoti teisingų sprendimų ir, svarbiausia, apjungti jėgas“, – aiškino A. Toliatas.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė tvirtino, kad šeima negali būti aukščiau nukentėjusios moters apsaugos: „Pagal Lietuvos įstatymus smurtas yra nusikaltimas ir nežinau, kaip Bažnyčia traktuoja, bet mes galvojame, kad nusikaltimo užkardymas yra aukštesnio lygio įsipareigojimas visuomenei negu tokio instituto kaip šeima išsaugojimas. Galų gale, net ir kalbant apie šeimą, visų pirma, yra individo gerovė – kad toje aplinkoje žmogus jaustųsi saugiai, gerai, visavertiškai.“
Kunigas pabrėžė, jog, kai riba peržengiama ir atsiranda nusikalstami veiksmai, tai turėtų būti sprendžiama teisėsaugos ir moteriai nederėtų su tuo taikstytis. Kaip teigia A. Toliatas, tam, kad dvasininkai galėtų reaguoti į tokius atvejus tinkamai, kunigai turėtų būti šviečiami seminarijose ir viešose diskusijose.
Pagalba – aukai ar smurtautojui?
Renginyje dalyvavusi Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovė Angelė Lazauskienė atkreipė dėmesį į tai, kad šalyje trūksta pagalbos patiems smurtautojams. Jos teigimu, suteikus pagalbą smurtaujantiems vyrams, smurto mastas sumažėtų.
„Kalbėkim apie kompleksinę pagalbą smurtautojams – ne tik nukentėjusioms. (…) Šiandien pagalba suteikiama ne tada, kai vyksta nusikaltimas, bet daug vėliau, kai vyksta teismas – kai nusprendžiama, jog elgesio keitimo programa smurtautojui yra privaloma. Tas žmogus vadinamas kaltu, teistu, jis keliauja į probacijos tarnybą ir tik ten jis gauna pagalbą. Gerai, kad tai apskritai egzistuoja, bet kompleksinė pagalba smurtautojui šiandien neprieinama, nes arba nurodoma teismo, arba mokama ir toli nuo žmogaus, ypač kalbant apie regionus“, – teigė A. Lazauskienė.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė Ugnė Grigaitė nesutiko su šiuo požiūriu ir tvirtino, kad turi būti dirbama ne su elgesio, o su nuostatų keitimu. Pasak ekspertės, mokslininkų atlikti tyrimai atskleidžia, kad pagrindinis smurtautojus vienijantis aspektas yra menkinantis, žeminantis vyrų požiūris į moteris. „Jei dirbsime tik su agresijos valdymu, mes nepakeisime nuostatos ir neišspręsime problemos“, – sakė ji.
Ekspertei pritarė ir specializuotos pagalbos centrus atstovaujanti Vilija Žukauskaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad pagalbą galima suteikti žmonėms, kurie suvokia turintys problemą, o dauguma smurtaujančių vyrų to nesupranta ir kaltę suverčia pačiai moteriai. Visuomenė kaltę dėl smurto irgi verčia pačiai moteriai, nes, atstovės teigimu, vyrauja nuostata, kad prieš geras moteris nesmurtaujama – „jeigu pakėlė ranką, vadinasi, buvo už ką“.
„Valstybė turėtų rūpintis nukentėjusiu asmeniu. Dabar valstybės sistema, kurią mes įvardyjame kaip neblogai veikiančią, labiau žiūri, kaip kaltininkui išvengti atsakomybės už nusikalstamą veiką, o ne konstatuoti faktą, kad yra auka ir yra nusikaltėlis“, – pridūrė Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos atstovė V. Žukauskaitė.
Institucinė pagalba moterims: trūksta sklandumo
Seimo narys Julius Sabatauskas diskusijos metu džiaugėsi, kad didelį progresą šalyje pasiekėme dėl Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo. Politikas tvirtino, kad didžiausią pažangą pirmaisiais įstatymo galiojimo metais padarė policija, o kitoms valstybės institucijoms – prokurorams, teismams – prireikė daugiau laiko.
Diskusijoje ne kartą išryškėjus kritikai dėl nepakankamų teisėsaugos veiksmų sprendžiant šią problemą, situaciją pakomentavo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ugnė Gailiūnienė. „Svarbu suprasti, kad teismas ir policija ne visuomet gali padėti, nes kriminalizuotas yra tik fizinis smurtas – mėlynės, sulaužyti kaulai ir panašiai. Kai mes kalbam apie psichologinį smurtą – tą įrodyti labai sunku. Jei turime grasinimus nužudyti – tai įrodomas dalykas, bet žeminimą, ekonominį smurtą įrodyti keblu. Dėl to ir nutraukiami tyrimai“, – tvirtino teisėja.
Tačiau, jei psichologinio smurto ženklai, sukeliantys ilgalaikes pasekmes, yra užfiksuoti medicininiuose įrašuose, tuomet tai gali būti žalos sveikatai įrodymu. Nors bylų su tokiais įrodymais yra mažai, teisėja patikino, kad tai, ką medikai užrašo į paciento ligos istoriją, yra labai svarbu.
Kauno apskrities moterų krizių centrą atstovavusi Naura Daukšienė teigė, kad institucijų pagalba svarbi, tačiau iš kitos pusės tai gali paskatinti antrinę viktimizaciją: „Kai labai labai stipri pagalba su dideliu noru tarsi buldozeriu pervažiuoja antrą kartą per moterį, tai yra irgi labai baisu. Kai, valstybė neva teikia visą pagalbą, atvejo vadybą, įsijungia vaiko teisės, kas netingi, finale, patikėkit, sėdi sugniuždyta, verkianti moteris.“
Atstovės teigimu, dėl pagalbos moteriai reikia susitarti tarp institucijų, teikti ją specializuotai, sklandžiai, atsižvelgiant į tai, kokios pagalbos kuriuo metu žmogui reikia ir kas gali prie jo prieiti.
Renginio metu buvo pristatyta naujausi visuomenės apklausos rezultatai, atskleidžiantys gyventojų požiūrį į smurtą patyrusias moteris. Dalyviai buvo supažindinti ir su institucijoms skirtomis rekomendacijomis, kaip išvengti smurto aukų kaltinimo ir efektyviau joms padėti.
Šaltinis: https://lygybe.lt
