Vitas TOMKUS, žurnalistas.
Vieną kartą, o tiksliau du kartus (1918 m. ir 1988 m.), seniai seniai, lietuviai susiruošė atgimti. Taip birželio 3 dieną prasidėjo ATGIMIMAS.
Parkuose ir stadionuose visa gerkle griaudėjome, jog tapsime laisvi, laimingi ir lygūs. Lygūs – ne ūgiu ar svoriu, ne lytiniais požymiais ir ne šeimos sudėtimi (vietoj „mama“ ir „tėtė“ – „partneris A“ plius „partneris B“), ne su vienodomis nuomonėmis ir dar vienodesnėmis žiniasklaidos priemonėmis, ne nutautinti pagal Europos modelį ir nesudemokratinti pagal Ameriką, bet pirmiausia būsime lygūs prieš įstatymus.
Nebebus lygesnių.
Per Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą negailestingai pliekėme tarybinius valdininkus, kurie – tik pamanykit! – be eilės „susikombinuodavo“ butą mieste, daržą su nameliu užmiestyje ir net paskyrą automobiliui, ir iškilmingai prisiekėme Tautai, kad atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje nebebus jokių privilegijų.
Niekada nebebus. Bet neįvardijome – konkrečiai kam?
Pasižadėjome likti tik su viena privilegija – būti laisvais ir oriais piliečiais. Tikrais patriotais. Savo Tautoje. Savo valstybėje.
Ir likome. Idiotais. Savo Tautoje ir savo valstybėje.
Taip, mes iš tikrųjų tada šventai tikėjome, jog mūsų jau niekada niekas nepažemins. Nei rusas, nei lenkas, nei amerikonas, anei joks valdininkas.
Jokios specialiosios tarnybos neseks ir slapčia nesiklausys mūsų asmeninių telefoninių pokalbių. Nebijosime vieni kitiems žvelgti į akis ir sakyti tiesą. (Į akis, o ne už akių.) Nes jausime ne priešą, bet draugą. Prie Lietuvos valstybės įstaigų mūsų nestabdys apsauga, o Seimo nariai, mūsų išrinktieji, geriausieji iš geriausiųjų, išklausys mūsų nuomonę šiek tiek arčiau nei per septyniasdešimt metrų. Mūsų ministrai nesislapstys nuo žmonių. O prezidentai nesiuntinės mūsų ant trijų raidžių arba dar toliau – pas savo atstovę spaudai. Nepravažiuos išdidžiai su palyda. Mus palikdami tik su palydovėmis. Kurios bet kada, po dešimt ar net dvidešimt metų, turės teisę mus apskųsti, kad per daug priekabiavome ir per mažai sumokėjome.
Tikėjome, jog visi drauge kursime savo nedidelę, bet tokią brangią valstybę. Niekam nepataikausime, nesilankstysime, nesidairysime į šalis. Niekur neemigruosime.
Darniai kursime Lietuvą savo vaikams ir anūkams. Kad šie galėtų didžiuotis savo protėviais, kaip ir mes šiandien jais didžiuojamės. Pavyzdžiui: giedodami apie „Didvyrių Žemę“.
Tvirtai susikibę ir apglėbę Baltiją, šventai tikėjome savo vienybe. Vienybe ne tik tarpusavy, bet ir su kaimynais. Ne tik laiptinės, bet ir kaimyninėmis šalimis. Ir ne tik iš Vakarų pusės…
Oi, kokie jauni mes buvome! O kokie gražūs! O kokie durni! Užtat dabar galime drąsiai didžiuotis savo pasiektais Nepriklausomybės vaisiais.
Matome vis labiau ne atgimstančią, bet išsigimstančią valstybę. Joje mūsų valdžia svaigsta dėl dvigubos pilietybės. Nesugeba apginti net mūsų valstybinės kalbos. Kaip veršiai, prilipę prie ES „lovio“. Kur matyta, – labdara įtraukiama į valstybės metinį biudžetą. Netgi atskira eilute. Tauta praranda išdidumą, dar net nespėjusi susivokti, jog yra Tauta. Nespėjusi pajusti tikros laisvės skonio.
Kaip reaguojama į bet kokį išsigimimą? Pirmoji instinktyvi mintis – užsimerkti, pabėgti, užmiršti. Bėgti kuo toliau. Žmonės bėga iš ten, kur neteisinga. Bėga iš ten, kur jų niekas nelaukė, nevertino. Bėga kuo tolyn nuo savo neišsipildžiusio lūkesčio – Lietuvoje būti laimingu lietuviu. Nepaniekintu, nepažemintu savo tautiečio, apsistačiusio tokiomis privilegijomis, apie kurias net aukščiausieji komunistų vadai pasvajoti nedrįsdavo: pilys Turniškėse, prabangiausi limuzinai, santykiai su ofšorinėmis kompanijomis, užslaptinti nuostolingi valstybiniai sandėriai. Su prierašu „Slaptai“ arba „Komercinė paslaptis“. Visi, kas bandė praskleisti paslapties skraistę, buvo per akimirksnį sudoroti. Ir sukompromituoti.
Kokia gali būti valdžios paslaptis, kuomet kasdien – per ofšorines kompanijas, kurios paprastai plauna „juodus pinigus“- taškomi mūsų mokesčių mokėtojų milijonai?! Atsakymas paprastas: INDEPENDENCE!!! Kas lietuviškai, išvertus iš Burokevičiaus kalbos, reiškia: šekit, sprinkit savo NEPRIKLAUSOMYBE!
Ir niekam tu žmogus nebepasiskųsi, niekur teisybės nesuieškosi, nes Maskva mūsų jau nebepriima, o Briuselis dar neprisileidžia. Mat mentalitetas ne tas. Sovietinis. Kaip kažkada pašaipiai pastebėjo Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas: praleidžiam puikią progą patylėti. Po to mūsų valdžia net neįsižeidė. Ar įmanoma įsivaizduoti paklusnesnius vasalus?
Tad kokia ji dabar, toji mūsų valdžia? Ji vergauja vikingų komerciniams bankams. Keliaklupsčiauja prieš užsienio kompanijas. Ji neturi nei noro, nei galių pasipriešinti. Ji atsisakė savo nacionalinės valiutos. Baigia atsisakyti savo valstybinės kalbos. Jau beveik sudorojo lietuvišką spaudą ir iš mūsų iždo dosniai dotuoja tik svetimšalių žiniasklaidą. Kas antras Lietuvos verslininkas įtariamasis ir laukia teismo nuosprendžio, o tikrieji oligarchai iš užjūrio, kuriems karą kadaise skelbė prezidentė, siautėja Lietuvoje nebaudžiami: kelia bankų įkainius, prekiauja antrarūšiais maisto produktais, organizuoja tyčinius bankrotus, palikdami vietinius be atlyginimų, paslapčiom degina pas mus užsienietiškas atliekas, klaipėdiečiams gadindami orą. Lietuvoje nebeliko neapdergtų autoritetų, tad tautiečiams nebėra nei į ką lygiuotis, nei kuo čia didžiuotis. Todėl ir bėga iš čia. Masiškai. Kasmet po miestelį emigruoja. Kas neturi už ką, žudosi tarpusavy.
Išsigimusi mūsų valdžia net nebesuvokia savo pilietybės svarbos. Ji tapusi bandomuoju triušiu. Didiesiems stebint, kaip ištveriame tokias aukštas būtiniausių produktų, medikamentų kainas. Tai jau ne valstybė, bet silpnųjų kankynė. Jaunesniems bėgant. Senesniems, apsikabinus paliktus anūkus, graudžiai dūsaujant. O silpnesniems, pasirenkant Amžinąją Karalystę…
Šiandien iš Atgimimo teliko naivi utopija. O kas pasikeitė?
Antanas Sniečkus važinėjo į Maskvą, o dabarties valdžios Petras skraido į Briuselį. Anksčiau ausis buvo atsukta į Rytus, dabar į Vakarus. Atitinkamai mūsų užpakaliai buvo rodomi Vakarams, o dabar Rytams. Regis, taip ir laukiam, kad kas nors į juos įspirtų. O jei nesulaukiam, erzinam ir tyčiojamės, skelbiam karą, kad tik greičiau atkreiptume į save priešo dėmesį, kuo greičiau išprovokuotume konfliktą. Po to lauktume, kol mums į pagalbą atskubės Didysis Brolis. (Tik ne tokiu tempu, kaip po Antrojo pasaulinio karo, kuomet nebeliko ką ginti.)
Ir jeigu vis dėlto mums pavyks sukelti Trečiąjį pasaulinį – su branduoliniais fejerverkais! – karą, ir dar kas išliks gyvas šioje nuodėmingoje žemėje, būtinai atminkite ir perduokite visiems, visiems, net ir tiems, kuriems nuo radiacijos nulinko ausys, svarbią žinią: tai mes, lietuviai, padarėme!
Kodėl? Vardan tos Lietuvos. Turbūt.