Tikrais pilies svečiais tapo Raseinių NDUC Ariogalos kabineto lankytojai, nuvykę į Šalčininkų rajone Baltarusijos pasienyje stūksančią Norvėliškių pilį. Dieveniškių istoriniame regioniniame parke ant aukšto kalno pilis pastatyta XVI a. Pasakojama, kad ši pilis atsirado iš meilės. Rytprūsių pirklysVaitiekus Šcorcas keliavęs per Lietuvą pamatė gražią lietuvaitę Daratą Zienovičiūtę ir ją vedė, tačiau ji atsisakė išvykti iš savo gimtųjų vietų.
Pirkliui teko pastatyti pilį ir joje apsigyventi. Po vyro mirties Darata Šcorcienė padovanojo Norvėliškių palivarką iš Vilniaus pakviestiems vienuoliams. Jie pastatė Šv. Pranciškaus vardo bažnyčią, o vienuolynu tapo Šorcų dvaro rūmai. Pranciškonų vienuolynas gyvavo iki 1933 metų. Uždarant vienuolyną, vienuoliai užkasė lobį, kuris iki šiol nerastas. Egzistuoja ir kol kas neatrastas tunelis iš Norvėliškų į Alšėnus. Pilies istorija mena įdomių faktų. Viena jų pasakoja apie besivaidenančią mergaitę vardu Emilija, kuriai viename menės kambarių yra medinis arkliukas. Pasirodo, vienas vienuolis įsimylėjo lietuvaitę ir važiavo į Romą popiežiaus leidimo vesti. Mergina laukė ir pagimdė mergaitę, jos abi ir vaidenasi pilyje.
Dulkiant silpnam lietučiui mus pasitiko Norvėliškių pilies šeimininkas vienuolio apdaru Pilėnas Edmundas ir pakvietė susipažinti su restauruota, bet viduramžių dvasia alsuojančia pilimi. Teko paklusti Pilėnui, jo inteligentiška kalba nuteikė mus pasijusti renesanso laikotarpio metu ir pavirsti grafais ir grafienėmis. Po trumpos įžangos buvome pakviesti sėsti menėje prie ilgo valgiais nukrauto stalo. Bet kaip reiks valgyti, jei nesimato jokio stalo įrankio, vietoj lėkščių didoki kepti papločiai? Pilėnas praneša, kad teks valgyti rankomis, juk viduramžiais nebuvo įrankių, šakutės atsirado tik XVIII – XIX amžiuje. Tuo metu šakutės vadintos velnio išmislu ir nepatiko katalikų dvasininkams. Pilėnas su tarnaite kiekvienam užpylė vandens iš ąsočio ant rankų, ištiestų virš metalinio dubens, visai taip, kaip ritualas buvo atliekamas anksčiau. Valgėme netradicinius valgius: baklažano suktinukai, žuvis su prieskoniais , pagal tos vietovės papročius kepti morkų- obuolių blyneliai su vyšnių padažu, kiaušiniai tešloje. Pilėnas neleido atsipalaiduoti, mat viduramžiais puotos nestokodavo ne tik prabangos, bet ir pramogų. Šių tradicijų laikomasi Norvėliškių pilyje. Kadangi pilis dar vadinama meilės pilimi, tad pasiskirsčius į šešias grupes , Pilėnas mums skyrė užduotį iš to, kas yra ant stalo, pastatyti meilės pilį. Išradingumui nebuvo ribų, visos pilys buvo labai gražios. O kokie meilės posmai buvo sukurti. Valgyti tris ar penkis kartus per dieną senovėje atrodė laiko švaistymas, todėl pietūs užtrukdavo tris valandas. Tiek laiko pietaujama dabar ir pilyje. Trumpam pakilome nuo stalų pasivaikščioti iki čia pat esančios Lietuvos – Baltarusijos sienos, pasigrožėti medine bažnyčia. Sugrįžus skanavome naminio šerno kumpį, raugintus kopūstus su vynuogėmis, bulvių tešloje keptus pomidorus. O visa tai teko susidėti ant turėtų „lėkščių“ – papločių, bet apsidžiaugę griebėme šakutes ir peilius . Įdomiai praleidome laiką, kupini įspūdžių grįžome namo. Už kelionę dėkojame organizatorei Meilutei Karaktinavičienei.
šaltinis: Raseinių rajono savivaldybė
