Neįtikai Landsbergiams – esi „jedinstvo“

Irena VASINAUSKAITĖ

Sausio agresijos 31-osios metinės ir 2022-ųjų Laisvės premijos įteikimas Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos leidėjams paminėti kelias valandas užsitęsusiu renginiu. Į valdžios organizuotąją pirmąją dalį žmonės iš gatvės nebuvo įleisti. Liko stovėti už tvoros. Profesorės Rasos Čepaitienės policijos pareigūnai klausė, ar ši turinti …leidimą. Mokslininkė nebuvo girdėjusi, kad norint patekti į istorinio įvykio paminėjimą aikštėje tokio reikia. Neturėjo. Seimo ramybės sargai šią šviesuolę nugrūdo į paribį. Lietuva dar kartą buvo padalinta: į proginį elitą bei užtvorinius.

Nuotoliniu būdu dalyvavau šiame istoriniame minėjime. Džiaugiausi, kad šiemet nevažiavau į sostinę. Uždegiau ant palangės žvakę, pažymėtą Laivės kovų liepsnos ženklu, dar sausio 12-osios vidurnaktį iškėliau prie namo vėliavą.

Tegul man atleidžia neužmirštuolių biznio kūrėjai, šio ženklo nesu nė karto prisisegusi. Aš ir be žydrosios gėlelės prisimenu, kas vyko 1991-ųjų sausį, kur buvau ir ką veikiau pati.

Patikėkite, neketinau šia tema rašyti. „Užvedė“ man negirdėti „žymūs Lietuvos žmonės“, prieš 31-erius metus dėvėję šliaužtinukus, veblendami, neva atvykę iš visos Lietuvos piliečiai netinkamai pagerbė sausio 13-osios aukas.

Mitingo dalyviai tiesiog pasinaudojo proga, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė su savo svitomis pagaliau išėjo iš rūmų. Iki tol, kad ir kiek žmonės šias damas kvietė susitikti, jos vis atsisakydavo. Tai dabar ir „pagerbė“ pagal nuopelnus. Nebesiklausė. Nušvilpė. Žemaitiškais ragais nutriūbijo, virtuviniais puodais nutarškino…

Manau, neprieštarausite, kad žmonių reakcija buvo nepanaši į kitose ES valstybių sostinėse ar Kazachstane vykusias protesto akcijas. Lietuviai – kantri tauta.

Tačiau visada būna pirmas kartas, kai tenka išgirsti rinkėjų nuomonę kontaktiniu būdu. Nelengva suvokti formalių apklausų, reiškiančių totalų nepasitikėjimą, rezultatus. Tačiau sausio 13-ąją paaiškėjo beveik nebeatitaisoma situacija – abipusė valdžios ir rinkėjų neapykanta. Abu flangai turi savų fanų. Pilietinis susiskaldymas dar pagilėjo, kuomet vieni kitus išvadino „jedinstveninkais“ ir kolaborantais.

Keista logika: pagerbiami žuvusieji gynėjai, tačiau tyčiojamasi iš gyvųjų?

Beje, dabar tarp masiškai a la įžymybių smerkiamų renginio dalyvių buvo daug Parlamento ir kitų objektų gynėjų, apdovanotų Sausio 13-osios medaliais, sąjūdininkų, budėjusių aikštėje prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. O minioje, kaip pati prisipažino, šmirinėjo šešiolikmetė Ingrida.

Neaplenkiamo etikečių klijuotojo laurai vėl teko Nepriklausomybės architektui Vytautui Landsbergiui. Valdžios kalbų nesiklausiusiems jis skyrė tiek tulžies, kad vargu, ar tai buvo deramas fonas sausio agresijos aukų pagerbimui: „Nereikia jų vadinti Lietuvos žmonėmis. Jie – jedinstvo, fašistai, pamišėliai…“

Jei šiuos žodžius būtų pasakęs kitas asmuo, sakyčiau – visiškai neadekvatus. Tačiau imperijas griaunąs misteris moka kerštauti, žino, kaip supriešinti žmones. Ir daro tai meistriškai. Be to, niekada nepatikėsiu, kad profesorius nesupranta, kad Lietuvos valdžios sprendimai, viešos patyčios ir sukėlė tokį nepasitenkinimą.

Nereikia pompastiškai aikčioti, neva nebuvo deramai pagerbtos sausio 13-osios aukos. Jiems daugiatūkstantinė minia skandavo „Pagarba“, „Ačiū“. Mūsų gedulas dėl kritusių Lietuvos Laisvės kovotojų – dešimtmečius tęsiasi. Dabar turėtų prasidėti jų atminimo įamžinimas konkrečiais valstybės stiprinimo darbais, sugrąžinant tikrąją, vertybinę politiką, demokratiją, pagarbą Konstitucijai.

Tiesa, dėl vieno incidento labai skaudu. Valdiškoje sumaištyje išgirdę Laisvės premijos laureatų atstovės vienuolės Bernadetos Mališkaitės Seimui tariamus padėkos žodžius, žmonės ramiai nebeišklausė Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos leidėjų pasisakymo. Šalies įstatymų kalvės pavadinimas jau veikia kaip raudonas audeklas koridoje.

Oficialųjį renginį, kuriame dalyvavo keliasdešimt kviestinių asmenų, sėkmingai pratęsė daugiatūkstantinis sankcionuotas piliečių mitingas. Čia užteko pagarbos ir gyviesiems, ir žuvusiems. Milžiniškos policijos pajėgos jokių incidentų neužfiksavo.

Manau, dar ne vieną dieną žinomi ir nežinomi Lietuvos žmonės analizuos šių metų sausio 13-osios įvykius. Verta pastebėti, kad viena detalė – barikados prie Parlamento – įgijo naują prasmę. Po 31-erių metų valdžia jomis atsitvėrė nuo tautos.

O gaila, kad taip atsitiko. Susimąstykime, kas šiuo metu, jei prireiktų, galėtų pakviesti piliečius ginti valstybę. Ar turime tokių autoritetų, kuriuos išgirstų žmonės?

Šaltinis: https://www.skrastas.lt/