2010 m. Lietuvos Seimo ratifikuotoje Jungtinių Tautų Organizacijos Neįgaliųjų konvencijoje deklaruojama, kad neįgalieji turi tokias pat, kaip ir kiti visuomenės nariai, teises ir jiems neturi būti užkertamos galimybės jomis naudotis. „Konvencija pirmiausia yra Žmogaus teisių konvencija – ne socialinės apsaugos ar garantijų. O žmogaus teisės apskritai yra universalios ir nedalijamos, todėl jos vienodos ir neįgaliesiems, ir kitiems visuomenės nariams“, – kalbėjo D. Juodkaitė.
Atlikti tyrimai parodė, kad opiausia neįgaliųjų integracijos sritis išlieka švietimas. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, apie pusę specialiųjų poreikių turinčių moksleivių vis dar mokosi izoliacijos sąlygomis: kai nėra galimybių vaikams mokytis specializuotose mokyklose, jiems skiriamas mokymas namuose.
„Žmogus gražiausiu gyvenimo laikotarpiu, vaikystėje ir paauglystėje, uždaromas tarp keturių sienų ir atskiriamas nuo bendraamžių, – atkreipė dėmesį D. Juodkaitė. – Didžiulė problema išlieka ir kitų tėvų požiūris į tai, kad klasėje mokysis neįgalus ar specialiųjų poreikių turintis vaikas. Baiminamasi, kad kris klasės rezultatai ir kokybės rodikliai.“
Vis dėlto jaunosios kartos požiūris į neįgalumą, pasak LNF atstovės, jau kardinaliai kitoks. Jauni tėvai deda visas pastangas, kad specialiųjų poreikių turintys jų vaikai mokytųsi drauge su bendraamžiais. O pačius jaunuolius erzina žodis „negalia“. Jie sako, kad turi tik tam tikrų apribojimų ir galybę gebėjimų – tereikia sąlygų jiems realizuoti.
Teisė dirbti
Nuo 2018 m. įsigaliojus naujai Valstybės socialinio draudimo mokesčio tvarkai, šis turi būti mokamas nuo minimalios mėnesio algos. Vadinasi, net dirbantieji pusę etato privalo mokėti didesnę įmoką. Tai skaudžiai paveikė pagal projektinę veiklą dirbančias nevyriausybines organizacijas (NVO), kurios gali būti priverstos mažinti teikiamų paslaugų apimtį arba atleisti žmones.
„Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pripažino, kad neapskaičiavo ir nepagalvojo apie galimus naujos tvarkos padarinius NVO. Tai neapsvarstytas sprendimas, nors tikslas, kurio siekiama – geras. Kai kreipėmės į ministeriją ir informavome apie susidariusią padėtį, gavome atsakymą, kad 10 proc. bus padidintas finansavimas, tačiau tai – nesisteminis sprendimo būdas. Nežinia, kaip bus kitais metais, ar bus tęstinumas“, – teigė D. Juodkaitė.
Daug palankiau neįgaliųjų organizacijų atstovė vertina numatomą socialinių įmonių pertvarką. Šiuo metu Lietuvoje veikia nemažai specialų statusą turinčių bendrovių, kurios įdarbina neįgaliuosius ir už tai gauna valstybės subsidijas. Problema ta, kad ši sistema neskatina neįgaliųjų integracijos laisvojoje darbo rinkoje, taigi specialistų vertinama kaip ydinga.
„Pirmiausia mes keliame neproporcingumo klausimą – socialinėms įmonėms skiriami 28 mln. eurų, o naudą gauna apie 7 tūkst. neįgaliųjų. O integracijai į atvirą darbo rinką suteikiama 4 mln. eurų. Socialinės įmonės – segregacinė, izoliuojanti aplinka, kurioje esama piktnaudžiavimo atvejų, o lėšos pasiekia ne neįgalųjį, bet darbdavį“, – kalbėjo D. Juodkaitė.
Pakeitus sistemą – lėšų skyrus integracijai atviroje darbo rinkoje, būtų lengviau įveikti uždarumą. Be to, kiekvienas specialiųjų poreikių turintis darbuotojas tuos pinigus galėtų naudoti savo nuožiūra, pagal tai, kokios pagalbos jam reikia darbo vietoje. Tai padėtų įveikti situaciją, kai neįgaliųjų nedarbo lygis siekia 70 proc., yra dešimt kartų didesnis nei Lietuvos vidurkis.
Opi Lietuvos problema yra tai, kad socialinės globos paslaugos neteikiamos bendruomenėse, kur nereikėtų žmogaus atskirti nuo artimųjų ir namų. Kadangi skurdo lygis šioje socialinėje grupėje didesnis, tai natūraliai apriboja galimybes dalyvauti bendruomenės gyvenime.
Be to, kitiems visuomenės nariams savaime suvokiami dalykai neįgaliesiems gali būti iššūkis. „Fizinę negalią turintis žmogus negali staiga sugalvojęs su bičiuliu nueiti į kiną ar į teatrą, nes ir fizinės, ir jutiminės kliūtys jo laukia visuose etapuose – nuo autobuso iki teatro. Spektakliai nepritaikyti akliems ir kurtiems žmonėms, nors visos galimybės tam yra. Lietuvoje rodomi du spektakliai, pritaikyti akliesiems, tačiau lietuviškai dubliuotas kinas dažniausiai netitruojamas, tai apriboja kurčiųjų galimybes“, – apgailestavo LNF vadovė.
Esama tik pavienių iniciatyvų, kai psichologinė pagalba teikiama nuotoliniu būdu. Kai kurios NVO suteikia 20 nemokamų konsultacijų žmonėms su negalia – tačiau tai projektinė veikla, ir šios konsultacijos pasiekia ribotą skaičių asmenų. Trūksta sisteminės valstybės politikos.
Taip pat neaišku, ar pasiruošę su neįgaliaisiais dirbti centrai, priimantys nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusius žmones. Nors ši problema sprendžiama nuosekliai ir rimtai, klausimas, ar bus užtikrinta pagalba pažeidžiamoms visuomenės grupėms, lieka neatsakytas.
Šaltinis: http://www.alfa.lt