Neįgaliesiems integruotis trukdo ne tik visuomenės požiūris, bet ir neparankūs įstatymai

Beveik dešimtadalio Lietuvos gyventojų – apie 250 tūkst. specialiųjų poreikių turinčių žmonių – kasdienybę šiandien vis dar varžo ne tik jiems reikalingos infrastruktūros trūkumas ir visuomenės požiūris, bet ir neparankūs įstatymai.
 
Neįgaliųjų kasdienybę lydi vienatvės jausmas ir susvetimėjimas. Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė pripažįsta – dažnas net ir šiais laikais neatsikratęs per ilgus dešimtmečius susiformavusio požiūrio, kad neįgalus žmogus – slėptina šeimos problema. Vis dar maskuojamas ir vaikų, ir suaugusių artimųjų neįgalumas, nors toks užsidarymas turi žalingų padarinių visos šeimos gyvenimui.Stereotipus palaiko ir įsitikinimas, kad neįgaliesiems svarbiausia yra pašalpos, kad visas problemas galima išspręsti tiesiog skiriant daugiau lėšų. Dažnai tokį požiūrį palaiko ir patys neįgalieji, manydami, kad jiems priklauso valstybės išlaikymas vien dėl to, kad jie turi negalią. O tikrasis problemos sprendimas galėtų būti suvokimas, kad valstybės prievolė tėra sudaryti kuo palankesnes sąlygas neįgaliųjų integracijai. Ir vertinti juos kaip lygiaverčius visuomenės narius.

2010 m. Lietuvos Seimo ratifikuotoje Jungtinių Tautų Organizacijos Neįgaliųjų konvencijoje deklaruojama, kad neįgalieji turi tokias pat, kaip ir kiti visuomenės nariai, teises ir jiems neturi būti užkertamos galimybės jomis naudotis. „Konvencija pirmiausia yra Žmogaus teisių konvencija – ne socialinės apsaugos ar garantijų. O žmogaus teisės apskritai yra universalios ir nedalijamos, todėl jos vienodos ir neįgaliesiems, ir kitiems visuomenės nariams“, – kalbėjo D. Juodkaitė.

Opiausia sritis – švietimas
 
2016 ir 2017 m. neįgaliųjų organizacijos vykdė šios konvencijos nuostatų įgyvendinimo stebėseną. Įvertinti tokie rodikliai kaip valstybės skiriama parama, visuomenės požiūris į neįgaliuosius, informacijos prieinamumas, fizinės aplinkos pritaikymas.

Atlikti tyrimai parodė, kad opiausia neįgaliųjų integracijos sritis išlieka švietimas. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, apie pusę specialiųjų poreikių turinčių moksleivių vis dar mokosi izoliacijos sąlygomis: kai nėra galimybių vaikams mokytis specializuotose mokyklose, jiems skiriamas mokymas namuose.

„Žmogus gražiausiu gyvenimo laikotarpiu, vaikystėje ir paauglystėje, uždaromas tarp keturių sienų ir atskiriamas nuo bendraamžių, – atkreipė dėmesį D. Juodkaitė. – Didžiulė problema išlieka ir kitų tėvų požiūris į tai, kad klasėje mokysis neįgalus ar specialiųjų poreikių turintis vaikas. Baiminamasi, kad kris klasės rezultatai ir kokybės rodikliai.“

Ne mažiau problemų pastebima ir aukštojo mokslo sektoriuje, kur neįgalieji sudaro vos 1 proc. studijuojančiųjų. Profesinio išsilavinimo siekia vos 1,4 tūkst. jaunuolių, tačiau jie mokosi pagal neįgaliesiems skirtas programas, kurių nėra daug. Pasirinkę studijuoti kitą specialybę, nenumatytą negalią turintiems žmonėms, jie nesulaukia jokios pagalbos.

Vis dėlto jaunosios kartos požiūris į neįgalumą, pasak LNF atstovės, jau kardinaliai kitoks. Jauni tėvai deda visas pastangas, kad specialiųjų poreikių turintys jų vaikai mokytųsi drauge su bendraamžiais. O pačius jaunuolius erzina žodis „negalia“. Jie sako, kad turi tik tam tikrų apribojimų ir galybę gebėjimų – tereikia sąlygų jiems realizuoti.

Teisė dirbti

Nuo 2018 m. įsigaliojus naujai Valstybės socialinio draudimo mokesčio tvarkai, šis turi būti mokamas nuo minimalios mėnesio algos. Vadinasi, net dirbantieji pusę etato privalo mokėti didesnę įmoką. Tai skaudžiai paveikė pagal projektinę veiklą dirbančias nevyriausybines organizacijas (NVO), kurios gali būti priverstos mažinti teikiamų paslaugų apimtį arba atleisti žmones.

Dirbančių neįgaliųjų ši nauja tvarka nepalies, nes jiems įstatyme numatyta išimtis. Tačiau tokios pat taisyklės netaikomos neįgaliuosius slaugantiems žmonėms, šeimos nariams. Šie negali dirbti visu etatu, todėl tampa našta darbdaviui.

„Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pripažino, kad neapskaičiavo ir nepagalvojo apie galimus naujos tvarkos padarinius NVO. Tai neapsvarstytas sprendimas, nors tikslas, kurio siekiama – geras. Kai kreipėmės į ministeriją ir informavome apie susidariusią padėtį, gavome atsakymą, kad 10 proc. bus padidintas finansavimas, tačiau tai – nesisteminis sprendimo būdas. Nežinia, kaip bus kitais metais, ar bus tęstinumas“, – teigė D. Juodkaitė.

Daug palankiau neįgaliųjų organizacijų atstovė vertina numatomą socialinių įmonių pertvarką. Šiuo metu Lietuvoje veikia nemažai specialų statusą turinčių bendrovių, kurios įdarbina neįgaliuosius ir už tai gauna valstybės subsidijas. Problema ta, kad ši sistema neskatina neįgaliųjų integracijos laisvojoje darbo rinkoje, taigi specialistų vertinama kaip ydinga.

„Pirmiausia mes keliame neproporcingumo klausimą – socialinėms įmonėms skiriami 28 mln. eurų, o naudą gauna apie 7 tūkst. neįgaliųjų. O integracijai į atvirą darbo rinką suteikiama 4 mln. eurų. Socialinės įmonės – segregacinė, izoliuojanti aplinka, kurioje esama piktnaudžiavimo atvejų, o lėšos pasiekia ne neįgalųjį, bet darbdavį“, – kalbėjo D. Juodkaitė.

Pakeitus sistemą – lėšų skyrus integracijai atviroje darbo rinkoje, būtų lengviau įveikti uždarumą. Be to, kiekvienas specialiųjų poreikių turintis darbuotojas tuos pinigus galėtų naudoti savo nuožiūra, pagal tai, kokios pagalbos jam reikia darbo vietoje. Tai padėtų įveikti situaciją, kai neįgaliųjų nedarbo lygis siekia 70 proc., yra dešimt kartų didesnis nei Lietuvos vidurkis.

Įsilieti į bendruomenę
 
Viena izoliacijos apraiškų – socialinės globos įstaigos. Šiuo metu jose gyvena apie 6,5 tūkst. specialiųjų poreikių turinčių žmonių. Vienuose globos namuose gali būti iki 400 asmenų, tačiau toks modelis, teigia neįgaliųjų teisių gynėjai, neturi nieko bendra su žmogui artima, sava bendruomene. Jis tarsi išplėšiamas iš visuomenės.

Opi Lietuvos problema yra tai, kad socialinės globos paslaugos neteikiamos bendruomenėse, kur nereikėtų žmogaus atskirti nuo artimųjų ir namų. Kadangi skurdo lygis šioje socialinėje grupėje didesnis, tai natūraliai apriboja galimybes dalyvauti bendruomenės gyvenime.

Be to, kitiems visuomenės nariams savaime suvokiami dalykai neįgaliesiems gali būti iššūkis. „Fizinę negalią turintis žmogus negali staiga sugalvojęs su bičiuliu nueiti į kiną ar į teatrą, nes ir fizinės, ir jutiminės kliūtys jo laukia visuose etapuose – nuo autobuso iki teatro. Spektakliai nepritaikyti akliems ir kurtiems žmonėms, nors visos galimybės tam yra. Lietuvoje rodomi du spektakliai, pritaikyti akliesiems, tačiau lietuviškai dubliuotas kinas dažniausiai netitruojamas, tai apriboja kurčiųjų galimybes“, – apgailestavo LNF vadovė.

Bendrųjų problemų dalis
 
Lietuvoje opus psichologinės pagalbos trūkumo klausimas aktualus ir neįgaliesiems, pavyzdžiui, patyrusiems potrauminį šoką ar sunkiai priimantiems žinią apie atsiradusį neįgalumą. Viena vertus, tokios pagalbos prieinamumas neįgaliesiems ribojamas, visų pirma didesnė jų skurdo rizika – jie neturi lėšų privačioms konsultacijoms. Kita vertus, kai kurie šių asmenų – kurtieji ar psichinę negalią turintieji – dėl savo specialiųjų poreikių sunkiau sulaukia psichologinės pagalbos.

Esama tik pavienių iniciatyvų, kai psichologinė pagalba teikiama nuotoliniu būdu. Kai kurios NVO suteikia 20 nemokamų konsultacijų žmonėms su negalia – tačiau tai projektinė veikla, ir šios konsultacijos pasiekia ribotą skaičių asmenų. Trūksta sisteminės valstybės politikos.

Taip pat neaišku, ar pasiruošę su neįgaliaisiais dirbti centrai, priimantys nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusius žmones. Nors ši problema sprendžiama nuosekliai ir rimtai, klausimas, ar bus užtikrinta pagalba pažeidžiamoms visuomenės grupėms, lieka neatsakytas.

Šaltinis: http://www.alfa.lt