Lyduvėnai – pasakiškai graži gyvenvietė prie Maironio apdainuotos Dubysos.
Lyduvėnų pavadinimas kildinamas iš žodžių „liūdžiu viena“, siejasi su kryžiuočių puldinėjimais. Pietinėje miestelio dalyje stūksantis piliakalnis, vadinamas Danutės vardu. Ant jo stovėjusi pilis, iš kurios kuorų buvo matyti Girgždūtės, Veliuonos, Ariogalos ir kitos pilys. Senesni žmonės vietovę vadina Lydavėnais. Kryžiuočiams užpuolus, vyrai išeidavo į karą, o moterys vienos užsidarę pilyje liūdėdavo, verkdavo, laukdamos vyrų, mylimųjų. Per pilies kuorus tekėdavusios ašarėlės, iš jų Lyduvėlės upeliukas susidaręs, net sausrų metu beveik neišdžiūstantis. Pasakojama, kad Dratvens ir Dubysos santakoje buvusi šventvietė ar šventasis ąžuolų miškas. Čia XV a. buvo krikštijami apylinkių gyventojai.
Istoriniuose šaltiniuose 1499 metais minimas Lyduvėnų dvaras. Žinoma, kad 1558 m. Žygimantas Augustas Lyduvėnams suteikė privilegiją prie dvaro kurti miestelį, rengti turgus, laikyti karčiamas. Nuo XV a. pabaigos Lyduvėnai priklausė didikams Chodkevičiams, vėliau – Rudzinskams, Šemetoms ir Stanevičiams. Lyduvėnai pažymėti 1613 m. Lietuvos žemėlapyje, išleistame Olandijoje. 1834 m. Lyduvėnų dvare, dar vadinamame Padubysiu, gyveno Raseinių apskrities bajorų maršalka Ezechelis Stanevičius.
Gyventojai. 1594 m. Lyduvėnų valsčiuje (dvaro valdoje) gyveno 36 šeimos. 1841 m. Lyduvėnuose gyveno 283, 1823 m. – 547 žmonės. Veikė pradinė mokykla, girininkija, paštas, malūnas su lentpjūve, kelios krautuvės bei užeigos. 1940 m. gyveno apie 550 gyventojų, 300 iš jų žydų tautybės sušaudyti 1944 m. Nuo 1959 m. gyventojų skaičius mažėjo, 2008 m. duomenimis Lyduvėnų bendruomenei priklauso 11 kaimų, 396 gyventojai, 124 iš jų gyvena Lyduvėnuose. Čia veikia biblioteka, medicinos punktas, paštas, parduotuvė.
Bažnyčia. Nuo 1613 m. minima Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia. XVIII a. pirmoje pusėje pradėta statyti mūrinė bažnyčia, bet mirus fundatoriui darbai sustojo. Dvarininkai Stanevičiai paskyrė bažnyčiai 6 valakus ir 7 margus žemės. 1761 m. pastatė naują mūrinę Šv. Petro bažnyčią. Per II – ąjį pasaulinį karą Lyduvėnų bažnyčia sudegė. 1949 m. į Lyduvėnų parapiją atsikėlęs kunigas Julijonas Kazlauskas, turėjęs architekto ir menininko sugebėjimų, tuoj pat ėmėsi bažnyčios atstatymo. Jis suprojektavo bokštą, didįjį ir mažuosius altorius, pats tapė, dažė, telkė parapijiečius prie darbų. Per ketverius metus bažnyčia buvo atstatyta. Parapijiečių labai gerbiamas klebonas mirė 1979 m., palaidotas bažnyčios šventoriuje.
Lyduvėnų bažnyčioje yra dailės paminklų: Nukryžiuotojo skulptūra, XIX a. kapa, austa medvilnės, šilko, metalo siūlais, taip pat XVII a. antipediumas – dekoratyvinis altoriaus priekinės dalies aptaisas, austas šilko, metalo siūlais.
Lyduvėnų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia turi vėlyvojo baroko bruožų. Ji yra stačiakampio formos.
Mokykla. 1852 – 1853 m. prie bažnyčios veikė parapinė mokykla, kurią 1853 m. lankė 17 mokinių. Po 1863 m. sukilimo mokykla uždaryta, klebonas A. Opulskis už paramą sukilėliams ištremtas į Sibirą. 1919 m. vietos gyventojai nupirko nuo karo išlikusį lentinį pastatą ir jame atkūrė mokyklą. 1920 m. atidaroma pradinė mokykla, kurioje dirbo Bakaitis, Ždankai. 1934 . pradėta statyti nauja mokykla. Ją per pora metų pastatė broliai Kašinskai. Mokykloje buvo įrengtos keturios klasės. Nuo 1956 m. mokykla išleido pirmąją abiturientų laidą – 12 mokinių.
Gausėjant mokinių, 1963 – 1964 m. pastatytas 6 klasių mūrinis priestatas. 1964 – 1965 m. mokykloje mokėsi 380 mokinių. Nuo 1966 m. mokinių skaičius ėmė mažėti, todėl 1993 m. kovo mėn. mokykla reorganizuota į pagrindinę, o 2005 m. – į pradinę, 2007 metų rudenį mokykla uždaryta.
Paštas. 1919 m. kovo mėnesį valdžia pradėjo rūpintis įsteigti netoli geležinkelio stoties, paštą. Balandžio 5 d. pasisekė išrūpinti leidimą korespondencijai vežioti geležinkeliu. Birželio mėn. 25 dieną Lyduvėnų geležinkelio stotyje sulauktas pirmasis pašto maišas ir su dideliu džiaugsmu sutiktas pirmas palydovas Eduardas Ragauskas.
Iš pradžių laikraščius ir laiškus gyventojai parsinešdavo patys. Vėliau spaudą pargabendavo Antanas Gedminas ir pats išdalindavo.
Geležinkelio tiltas per Dubysą – pagrindinis miestelio akcentas. 1916 m. vokiečiai pastatė vieną iš didžiausių tuo metu pasaulyje medinių tiltų. Dėl aukštumo ir didumo jis nebuvo tvirtas, nevisiškai tiko geležinkelio reikmėms, tad 1918 m. pastatytas monolitinis geležinis tiltas, pavadintas feldmaršalo Paul von Hindenburg’o vardu. Tilto aukštis 42 m, ilgis siekė 570,2 m, prie jo buvo pastatytas paminklas, kuris išbuvo iki 1932 m. Besitraukdami vokiečiai 1944 m. tiltą susprogdino, per 29 dienas buvo pastatytas laikinas medinis, o 1952 m. dabartinis tiltas. Dabartinio tilto ilgis 599 m, plotis 4,5 m, aukštis 42 m. Didžiausias Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tiltas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2008 m. vasario 13 d. Nr. 155 paskelbtas Kultūros paminklu.
Tilto statybos ir gyvavimo istorija tiesiogiai siejasi su lyduvėniškių gyvenimu, darbu bei šventėmis. Nereikėjo nei laikrodžių, – gyventojai apie laiką spręsdavo pagal pravažiuojančius traukinius. Senesnieji gyventojai dar prisimena, kaip apie 1937 m. lėktuvu „Anbo 41“ pro tilto apačią praskrido karo lakūnas, jaunesnysis leitenantas Vladas Murmulaitis. 1992 m. gegužės 7 d. uždarius Lyduvėnų geležinkelio stotį, gyvenimas tilto papėdėje sulėtėjo, tapo tylesnis.
Lyduvėnų apylinkės patenka į Dubysos regioninio parko Lyduvėnų kraštovaizdžio draustinį.
Žalpių akmuo su pėdomis – Valstybės saugoma archeologijos ir mitologijos vertybė (M143). Akmuo tamsiai pilkas granitogneisas, 3,8×3,9 m dydžio, 1,3 m aukščio. Akmens pietvakarinė dalis nuskelta perkūno. Dievo pėda vadinama 50 cm ilgio, 8 cm pločio ties kulnu ir 15 cm – ties pirštais duobutė yra akmens vidurinėje dalyje. Velnio pėda –akmens pietryčių šone, 14 cm ilgio, 7,5 cm pločio.
Žemaitija – vėliausiai pakrikštyta Lietuvos dalis. Didžiojo kunigaikščio Vytauto pastangomis tai padaryta tik XV a. pradžioje. 1417 m įkurta Žemaičių vyskupija. Tautosakoje, papročiuose, tradicinėje ornamentikoje bei kitose kultūros srityse senosios žemaičių religijos fragmentų galima aptikti iki šiol. Viena vertingiausių šio paveldo dalių – senovės žemaičių šventvietės. Jų tarpe dominuoja Alkos kalnai, miškeliai, pievos, šaltiniai ir įvairiais vardais vadinami akmenys. Vienas būdingiausių žemaičių šventvietės modelių – rieduliai prie upelių ar jų vagoje. Apie tokius akmenis pasakojami įdomūs padavimai ir sakmės, ant jų galima aptikti ypatingų žymių: duobučių, įdubų, ženklų.
Akmenys su pėdomis – viena paslaptingiausių šventų akmenų grupių. Pėdomis vadinami dažniausiai gamtinės kilmės įdubimai, tačiau tai visai nemenkina šių paminklų vertės. Su pėdomis susiję senoviniai vaizdiniai apie dievų ir mirusiųjų keliones iš vieno pasaulio į kitą, pavyzdžiui, iš dangaus į žemę arba iš žemės į požemį. Pėdos taip pat suteikia galimybę dievais ir mirusiesiems keisti būseną ir pavidalus, kuriais juos gali išvysti paprasti žmonės.
Akmenų su pėdomis likimas mūsų dienomis skirtingas. Kai kurie iš jų iki šiol yra žmonių puoselėjami ir karštai garbinami (kaip, pavyzdžiui, akmenys Šiluvos koplyčios altoriaus pamate), kiti – laikomi velnių buveine arba patraukia dėmesį tik kaip įdomios gamtos vertybės.
Žalpių akmens atvejis ypatingas, nes viena jo pėda (didesnioji) laikoma Dievo žyme, o kita (mažesnioji) – Velnio. Tai itin retas, savotiškas pagoniškos ir krikščioniškos pasaulėžiūros lydinys, kuomet senosios religijos šventvietė iki XX a. išsaugojo dalelę savo sakralumo.
1935 m. Stepanija Stonienė (g. apie 1885 m.) apie Žalpių akmenį prisiminė tokį padavimą, kurį užrašė mokytojas V. Ždankus:
Kitąsyk stovėjęs ant to akmens Dievas. Atlėkęs prie jo Velnias ir atsisėdęs šalia. Dievas kai stūmęs Velnią, Velnias nugriuvęs, palikęs įmynęs pėdą ir nuspyręs akmens kampą.
Ir dabar ten naktimis pasirodo Velnias. Naktį niekas neina į tą pelkę, ypač prie akmens, net arkliai ir tie bijo artyn prieiti.
Dievo ir Velnio (kituose variantuose – Perkūno ir Velnio) nesantaika yra nepaprastai senas visų indoeuropiečių tautų mitologijos vaizdinys. Ši nuolatinė kova, varžymąsis ir lenktyniavimas tarp Dievo ir Velnio tarsi „išjudina“pasaulį ir prisideda prie kultūros kūrimo. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Dievas tvėrė Žemę, o nusispjovus Velniui, atsirado akmenys; Dievas kūrė gyvulius ir jį norėjo pamėgžioti Velnias, kuriam pasisekė tik ožką sukurti ir pan.
Akmenys yra ypač pamėgta velnių vieta (buveinė, darbo ar pasirodymo žmonėms vieta). Dažniausiai Velnias ant akmenų šoka, siuva batus, vaišina praeivius tabaku, tad nenuostabu, jog ir Žalpiuose Dievo ir Velnio susitikimas vyksta prie akmens.
Šaltinis: http://dubysosrp.am.lt
no images were found