„Kai manei, kad aš nematau, tu prikabinai pirmąjį mano piešinį prie šaldytuvo, ir nuo tada aš nesilioviau norėjusi piešti.
Kai manei, kad aš nematau, tu davei ėsti valkataujančiam katinui, ir tada aš supratau, kad pasirūpinti gyvūnais – geras darbas.
Kai manei, kad aš nematau, tu pagaminai mano gimtadieniui tortą, ir aš supratau, kad net maži dalykai gali būti ypatingi.
Kai manei, kad aš nematau, tu meldeisi, ir aš pradėjau tikėti, kad Dievas yra ir kad su Juo visada galiu kalbėtis.
Kai manei, kad aš nematau, tu mane snaudžiančią pabučiavai, ir aš supratau, kad tu mane myli.
Kai manei, kad aš nematau, tu pravirkai, ir aš supratau, kad gyvenime yra daug skausmo ir kad išsiverkti – padeda.
Kai manei, kad aš nematau, tu nusišypsojai, ir aš panorau tapti tokia malonia moterimi kaip tu.
Kai manei, kad aš nematau, tu rūpinaisi manimi, ir aš panorau tapti savimi pačia.
Kai manei, kad aš nematau, aš į tave žiūrėjau ir norėjau ištarti tau ačiū už viską, ką padarei tada, kai manei, kad aš nematau.“( Iš B. FERRERO knygos „Gyvenimas – tai visa, ką turime“)
Šie ir kiti nuostabūs žodžiai skambėjo penktadienį, Gruzdiškėje vykusioje šventėje, skirtoje Mamos dienai. Šiltą penktadienio vakarą mamų širdis šildė ne tik nuostabus oras, bet ir patys gražiausi žodžiai, gėlės ir dainos. Dainas renginyje atliko Gruzdiškės vokalinis ansamblis (vad. Gražina Grabienė) ir Gruzdiškės kapela „Žara“ (vad. Regina Petrauskienė). Po renginio vyko tikra „Pyragų puota“, kurioje vyravo jaukūs pokalbiai, muzika ir iš veido nedingstančios šypsenos. Kviečiame pasigrožėti renginio akimirkomis.
